Lietuvos BVP antrus metus auga daugiau, nei prognozuota, ir augimas, lyginant su kitomis ES valstybėmis, išlieka aukštas. Statybos sektorius nerodo nuosmukio ženklų, atlyginimai auga, į Lietuvą atvyksta migrantai, kurie padeda patenkinti darbo vietų poreikį ir, beje, vis dažniau renkasi studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose.
Lietuvai skiriant rekordinį 5,38 proc. BVP gynybai socialinės, švietimo ir infrastruktūros programos, rodos, ženkliai nenukentėjo. Žmonių minios plūsta į kasmet brangstančią stintų šventę, sausakimšai okupuodamos Palangos viešbučius, o Edwardas Lucasas laikraštyje „The Times“ ragina britus pasimokyti iš drąsių, išradingų ir optimistiškų lietuvių.
Tačiau matant visa tai iškyla keli klausimai, kurie dažnai lieka neatsakyti. Ar Lietuvos ekonomikos augimas nepadidina visuomenėje kontrastų, ar gerovės vaisiai lygiai prieinami visiems? Ar radikalių partijų populiarumas, protesto balsai rinkimuose turi realų socialinį ir ekonominį pagrindą? Kas atsitiko regimai nunykusiam prezidento Gitano Nausėdos skelbtam gerovės valstybės siekiui? Kaip galėtume šiandien vertinti dar 2001 m. prezidento Valdo Adamkaus metiniame pranešime išsakytą dramatišką teiginį, kad „šiuo metu greta, tačiau beveik nesusieidamos gyvena tarsi dvi Lietuvos“?
Lietuvos ir tarptautiniai socialiniai bei ekonominiai tyrimai atskleidžia didžiulį svarbių rodiklių kontrastą, kuris iliustruoja faktą, kad dalis Lietuvos gyventojų nepasinaudoja augančia šalies gerove ir, dar svarbiau, kad dalis jų yra savotiškoje izoliacijoje, uždarame skurdo ar mažų pajamų rate, iš kurio net neturi galimybių išsivaduoti.
Tokie tyrimų duomenys maža ką Lietuvoje nustebins. Visuomenės kontrastai žinomi visiems. Vis dėlto tai yra tos problemos, apie kurias dažniausiai vengiama kalbėti, tarsi egzistuotų nebylus susitarimas. Kodėl taip elgiamasi – įdomus klausimas. Tokią tylą galbūt būtų galima pateisinti, jei problema reikalautų didelių finansinių investicijų, kurių biudžete stokojama. Tačiau bent kiek gilesnis požiūris atskleidžia, kad problemos esmė susijusi ne tiek su menku finansavimu, kiek su sisteminėmis švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų prieinamumo problemomis. Keičiant esamą padėtį pagrįstos ir prasmingos investicijos į šias sistemas nebūtų jau tokios didelės ir, negana to, ekonominiu požiūriu atsipirktų. Kai ką, beje, galima pakeisti netgi be jokių investicijų – tiesiog keičiant požiūrį ir politikas.
Gerovės valstybė – tai toli gražu ne vien pensijų ir socialinių išmokų didinimas. Visų pirma tai visiems gyventojų sluoksniams kuo labiau prieinamos švietimo, socialinė ir sveikatos sistemos.
Pradėti norėčiau nuo dar 2018 m. tuometinio Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro MOSTA (dabar virtusio STRATA) tyrimo, kuriame analizuotas aukštojo mokslo prieinamumas skirtingo socioekonominio statuso (SES) šeimų moksleiviams. Tyrimas bedė tiesiai į skaudamą vietą ir pačios MOSTA`os tuo metu buvo deramai pristatytas. Tiesa, neteko pastebėti, kad koks nors politikas ir (ar) strategas kada nors būtų jį citavęs ar juo pasirėmęs. Taigi ką atskleidė minėta analizė?
Pasak tyrimo, lyginant moksleivius iš mažas pajamas gaunančių ir likusių šeimų pastebima, kad galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą tarp šių grupių skyrėsi du kartus: iš Lietuvoje 8 klasę lankiusių mažomis pajamomis disponuojančių šeimų moksleivių grupės į aukštąsias mokyklas Lietuvoje įstojo tik ketvirtadalis, o likusiųjų grupėje – kas antras moksleivis. Pacituosiu: „Būdami 15 metų žemo SES moksleiviai pagal PISA gamtamokslio raštingumo rezultatus nuo kitų atsiliko 46 taškais (arba 1,5 mokslo metų). Apytiksliai pusė šio atotrūkio (22 taškai) buvo sietina su skirtumais tarp mokyklų. Pavyzdžiui, žemo SES moksleiviai lankė mokyklas, kuriose didesnė žemo SES moksleivių koncentracija, labiau paplitęs probleminis elgesys, siūloma mažiau popamokinės veiklos galimybių, magistro ir aukštesnį laipsnį įgiję mokytojai sudaro mažesnę dalį. Kaip patvirtino tyrimas, visi šie veiksniai turi neigiamos įtakos moksleivių pasiekimams.“
Ir čia dar ne pabaiga. Tyrimas atskleidė, kad net tie žemo SES asmenys, kurie baigia aukštąsias mokyklas, jas baigę gauna mažesnes pajamas, nes jie dažniau įstoja ne į universitetus, o į kolegijas ar į mažiau prestižines profesijas. Taigi starte išryškėjusi diferenciacija tęsiasi visą gyvenimą.
Šis tyrimas buvo skaudus signalas bendrojo lavinimo sistemai: joje nėra užtikrinamos lygios teisės kiekvienam piliečiui. Dažnai kalbame apie lygias lyčių, tautų, rasių galimybes, įtrauktį ir įvairovę, tačiau, pasirodo, problema gali būti kartu ir paprastesnė, ir gerokai gilesnė. Per pastaruosius metus susiklosčiusios padėties niekas taisyti nesiėmė, buvo pasukta priešinga kryptimi – keliama kartelė patekti į aukštąjį mokslą, nesukurta netgi motyvacija pagrįstų alternatyvų ir pan.
Įgiję bakalauro laipsnį gauna 49 proc., o magistro laipsnį – net 87 proc. didesnį darbo užmokestį nei asmenys su viduriniu išsilavinimu.
Vertingų duomenų apie Lietuvos švietimą pateikia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) apžvalga „Education at a Glance 2025“, kurioje palyginami 38 pasaulio valstybių duomenys. Lietuvos atskirties rodikliai šiame tyrime – vieni iš ryškiausių tarp tiriamų šalių. Pavyzdžiui, EBPO valstybėse, jei nė vienas iš tėvų nėra įgijęs vidurinio išsilavinimo, aukštąjį išsilavinimą vidutiniškai įgyja 26 proc. vaikų, o Lietuvoje šis rodiklis siekia vos 4,48 proc. Savo ruožtu aukštojo išsilavinimo įtaka gaunamoms pajamoms ir įsidarbinamumui Lietuvoje yra kur kas ryškesnė nei daugelyje kitų valstybių. Įgiję bakalauro laipsnį gauna 49 proc., o magistro laipsnį – net 87 proc. didesnį darbo užmokestį nei asmenys su viduriniu išsilavinimu. Taip pat ryškus ir įsidarbinamumo skirtumas: 2024 m. buvo įsidarbinę 90 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių 25–64 m. amžiaus asmenų ir viso labo 75 proc. neturinčių aukštojo išsilavinimo – kontrastas vienas iš didžiausių EBPO.
Daugelį čia išdėstytų argumentų patvirtina Vyriausybės strateginės analizės centro STRATA 2025 m. statistinė ataskaita „Lietuvos žmogiškojo kapitalo būklė“. Išsilavinimo skirtumai, kuriuos lemia startinė asmenų pozicija, lemia didesnius įvairių parametrų skirtumus per visą gyvenimą. „Gyventojų sveikatos vertinimo skirtumai tarp žemiausias ir aukščiausias pajamas gaunančių grupių Lietuvoje yra vieni didžiausių tarp EBPO šalių. Remiantis EBPO duomenimis, 2024 m. žemas pajamas gaunantys gyventojai 2,5 karto rečiau savo sveikatą vertino kaip gerą ar labai gerą, palyginti su aukštas pajamas gaunančiaisiais (...). Šie duomenys atspindi, kad Lietuvoje gyventojų sveikatos vertinimas yra stipriau nei daugelyje kitų šalių susijęs su socialine ir ekonomine padėtimi. Lietuva išsiskiria ir tuo, kad žemiausias pajamas gaunantys šalies gyventojai savo sveikatą vertina prasčiausiai tarp visų tirtų EBPO valstybių“, – teigiama ataskaitoje. Tuo tarpu, kaip parodo aukščiau pateikti duomenys, pajamų lygis tiesiogiai koreliuoja su išsilavinimu.
Tyrimas pažymi, kad skirtumai, toliau nulemiantys geresnius mokymosi rezultatus, profesinę karjerą, darbo užmokestį, sveikatos lygį ir gyvenimo trukmę, prasideda dar iki pradinės mokyklos – ankstyvojo ugdymo stadijoje. Vaikų, dalyvavusių ankstyvojo ugdymo programose, pasiekimai didesni, palyginti su tais, kurie šiose programose nedalyvavo. Nors dalyvavimas ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programose nuosekliai auga, skirtumas tarp miesto ir kaimo išlieka didesnis nei 2,4 karto. Tai rodo ankstyvojo ugdymo teritorinio prieinamumo netolygumą, konstatuojama tyrime.
Duomenų, iliustruojančių švietimo sistemos netolygumus ir jų įtaką socialinėms problemoms, būtų galima pateikti daug daugiau. Ne vienoje valstybėje buvo seniai suprasta, kad daugelio socialinių problemų raktas glūdi švietimo sistemoje. Tačiau Lietuvoje, rodos, to matyti nenorima.
Aktyviai įsijungusių į visuomenės ir ekonominį gyvenimą žmonių pasiaukojimas ir energija daugiausia lėmė Lietuvos kaip valstybės sėkmingus rezultatus, tačiau, deja, pernelyg daug žmonių liko nuošalyje, užribyje, ir dabar jie net norėdami negali sugrįžti į visavertį gyvenimą.
Sunku pasakyti, kas lemia Lietuvos politikų, o gal ir pačios visuomenės aklumą. Galbūt Lietuvoje liko kažkas iš „laukinio kapitalizmo“ laikų, kai viskas buvo pajungta sėkmei bet kokia kaina, kai buvo pripažįstama, kad turi laimėti stipresnis, kai žmonės, kurie nepasinaudojo atsivėrusiomis galimybėmis, buvo savotiškai laikomi dėl to kaltais. Kaip sakė to meto Lietuvos liberalizmo ideologas verslininkas Arvydas Stašaitis, kas neturi pinigų, tas kvailas. Aktyviai įsijungusių į visuomenės ir ekonominį gyvenimą žmonių pasiaukojimas ir energija daugiausia lėmė Lietuvos kaip valstybės sėkmingus rezultatus, tačiau, deja, pernelyg daug žmonių liko nuošalyje, užribyje, ir dabar jie net norėdami negali sugrįžti į visavertį gyvenimą.
Švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos negali iki galo patenkinti visuomenės poreikių. Tiems, kurie sėkmingi, tai ne problema. Moksleiviams samdomi korepetitoriai, tarsi grybai dygsta privačios mokyklos, naudojamasi mokamomis sveikatos konsultacijomis, atsidaro privačios klinikos. Dalis visuomenės susitaikė su tuo ir nemato tame problemos. Viskas būtų gerai, tačiau yra vienas niuansas – mokėti gali ne visi. Ir čia kalbama ne apie kokias nors prabangos prekes, o apie investicijas į išsilavinimą ir gyvenimo kokybę. Esmė yra ne tik tai, kad ši investicija yra naudinga atskiriems individams. Anaiptol – ji didžiai prasminga ir naudinga visuomenei. Tai, ką visuomenei, valstybei duoda geresnis gyventojų išsilavinimas, geresnė sveikata, galima apskaičiuoti, ir tokio tyrimo metu gaunami vadinamojo ekonominio efekto skaičiai būna ganėtinai iškalbingi.
Gerovės valstybės idėja Lietuvoje, rodos, jau išsikvėpė. Turint omenyje politikų ir visuomenės nusiteikimą, galbūt taip ir turėjo nutikti, juolab apie gerovės valstybės koncepciją iki šiol buvo kalbama ne visai tiksliai. Gerovės valstybė – tai toli gražu ne vien pensijų ir socialinių išmokų didinimas. Visų pirma tai visiems gyventojų sluoksniams kuo labiau prieinamos švietimo, socialinė ir sveikatos sistemos. O pradžių pradžia visų pirma turėtų būti švietimo sistemoje.
