Ketveri metai karo. Ketveri metai, kurie galutinai atskyrė Ukrainos ir Rusijos istorijos liniją. Ukrainiečių tauta gina tai, ką galime pavadinti istorinėmis Europos kultūros vertybėmis. Rusų tauta žengė į azijietiško vasaliteto ir savyje pūvančio imperinio šovinizmo laikmetį. Kodėl rusų tauta nesugebėjo suvokti daromo nusikaltimo ir tikisi išvengti bausmės?
Pasaulis šiomis savaitėmis gyveno žiemos olimpinių žaidynių nuotaikomis. Sporto švente vadinamas renginys nesugebėjo paslėpti politinio konteksto, kuriame vyksta didžiausias po Antrojo pasaulinio karo ginkluotas konfliktas. Ketvirtus metus Rusijos vykdomas Ukrainos okupacijos ir ukrainiečių tautos genocido procesas.
Liūdna, bet net ir praėjus tiek laiko mes vis dar gyvename moralinio ambivalentiškumo sąlygomis. Stebėdami, kaip ukrainiečiams nuolat reikia įrodinėti savo kovos prasmę, moralinį pranašumą ir pagalbos jiems svarbą. Kol tuo metu kitoje pusėje bandoma legitimizuoti istorinius nusikaltimus ir nusimesti kaltės naštą bei ištrinti asmeninę ar visuomeninę atsakomybę.
Ukrainos sportininkui Vladyslavui Heraskevyčiui nebuvo leista startuoti skeletono varžybose, nes jis norėjo dėvėti šalmą, pagerbiantį kare žuvusių kolegų atminimą. Milano „Unipol Forum“ arenoje dailiojo čiuožimo varžybose savo artistinius sugebėjimus demonstravo neutralios atletės ir atletai bei būrys rusų, išsibarsčiusių po kitas valstybes, tęsiančių savo karjeras ten, kur jie įsileidžiami.
Šių metų paralimpinėse žaidynėse Rusijos ir Baltarusijos atletams jau leidžiama atstovauti savo valstybėms su oficialiomis vėliavomis ir laimėjus medalius bus grojamas jų šalių himnas. Reaguodamas į geopolitinius posūkius, JAV prezidento administracijos bandymus priversti Ukrainą kapituliuoti Rusijos naudai, sporto pasaulis pamažu atveria vartus sistemingu dopingo vartojimu ir 21 amžiaus genocidu žymiomis valstybėms.
Ketveri karo metai nusinešė dešimt kartų daugiau okupantų nei savo valstybę ginančių karių gyvybių, bet didžiausia problema Putino Rusijai yra ne žmonių gyvybės, o atribojimas nuo pasaulio. Atribojimas, pasireiškiantis ne tik sankcijų įvedimu, nutrauktais diplomatiniais ryšiais, bet ir kaltės bei pelnytos paniekos jausmu, kurio už savo sienų sulaukia Rusijos atstovai.
Jei karo naštą rusų tauta pademonstravo pasirengusi pakelti, tai šis kaltės jausmas persekioja per daug, kad tai galėtų ignoruoti vis dar į užsienį važinėti galintys rusų turistai, sportininkai, atlikėjai ar kiti Putino režime nusprendę pasilikti žmonės. Režimo viduje jiems patvirtinama, kad gimti rusu yra geriausia, kas galėjo nutikti žmogaus likimui, kad Rusija atlieka specialią misiją, saugodama ne tik tradicines vertybes ar visą pasaulį, o būti rusu išorėje reiškia neišvengiamą gėdą ir nemalonią tylą ar atvirą panieką.
Režimo viduje jiems patvirtinama, kad gimti rusu yra geriausia, kas galėjo nutikti žmogaus likimui, kad Rusija atlieka specialią misiją, saugodama ne tik tradicines vertybes ar visą pasaulį, o būti rusu išorėje reiškia neišvengiamą gėdą ir nemalonią tylą ar atvirą panieką.
Panieką, kuri absoliučiai pateisinama tuo, kad tik menka dalis rusų tautos išdrįso išreikšti protestą prieš tai, kas vykdoma jų istorinėje kaimynystėje, kas daroma su suverenia Ukrainos valstybe. Ir kas daroma su jų pačių tauta, išžudant, išvejant ar užgniaužiant bet kokią laisvesnę mintį ar protesto balsą. Rusų tauta pralaimėjo šią moralinę kovą ir dabar turi prisiimti civilizuoto pasaulio vertinimą.
Vertinimą, kuris pasireiškia kaip nenoras bendrauti, nenoras priimti, nenoras girdėti rusų kalbą, nenoras stebėti, girdėti ar interpretuoti net ir istorinius Rusijos kultūros kūrinius, reiškinius ar asmenybes. Rusija pasaulio istorijoje dar kartą susitepė krauju ir tai vis dar daro ignoruodama savo valstybę užėmusio režimo daromus nusikaltimus, neigdama juos ar net prisidėdama prie jų.
Pastarųjų metų geopolitiniai posūkiai, susiję su Donaldo Trumpo simpatija Vladimirui Putinui, sudėtinga Ukrainos situacija fronte, Europos bandymu atrasti prarastąjį laiką gynybos ir savarankiškos saugumo architektūros kūrime, suteikė Rusijai viltį, kad kažkokiu būdu bus galima nusikaltimus prieš Ukrainos tautą pamiršti ir grįžti prie pragmatiškų santykių, Vėl mėgautis neutraliu vakariečių vertinimu ir šio neutralumo teikiamomis privilegijomis bei gėrybėmis.
Rusiškasis imperialistinis šovinizmas itin mėgsta „didžiosios Rusijos kultūros naratyvą“. Nesvarbu, kad beveik visa Rusijos kultūros pastanga yra apibrėžiama bandymu atrasti savo vietą Europoje, savo santykį su europietiškumu, kažkaip tapti elitinio kultūros klubo nariu, o pajutus, kad nesugebi, išreikšti nepasitenkinimą deklaruojant, kad rusiškoji kultūra turi žymiai aukštesnius tikslus. Griebtis mesianizmo tada, kai pajunti, kad esi nepakankamas ar nesi vertinamas tiek, kiek norėtum.
Vienas ryškiausių šios „didžiosios kultūros“ atstovų, kurį išgirsite bet kurioje diskusijoje apie Rusijos kultūros indėlį į pasaulio kultūrą, tai Fiodoras Dostojevskis. Vienas žymiausių jo kūrinių – „Nusikaltimas ir bausmė“. Knyga, galinti labai daug pasakyti dabartinio istorinio etapo rusų tautai, jei tik ji gebėtų ja ne tik didžiuotis, bet ir perskaityti.
Skurstantis ir psichologinių problemų slegiamas studentas Raskolnikovas nužudo senę kreditorę ir jos seserį. Užuot pripažinęs savo nusikaltimą, Raskolnikovas visais įmanomais būdais bando išvengti tiek tiesioginės, tiek moralinės akistatos su nusikaltimu, kurį padarė.
Ironiška, kad jis pasirodo parašęs ir tekstą, kuriame tikina, kad išskirtinės istorinės asmenybės turi teisę daryti nusikaltimus, nes jos vykdančios aukštesnius tikslus. Ar ši Raskolnikovo logika nėra viso dabartinio Putino režimo ir jo rėmėjų ar pasyvių stebėtojų esminis argumentas? Viskas dėl didžiosios Rusijos idėjos ir pasaulio ateities. Bet koks nusikaltimas gali būti pateisintas būtinybe užtikrinti savo saugumo jausmą ar apsiginti nuo vakarietiškos įtakos.
Raskolnikovas klejoja, alpsta, diskutuoja su savimi, paranojiškai bijo akistatos su nusikaltimu ar tais, kurie gali pastatyti jį prieš nusikaltimo faktą. Jis pyksta ir bando save pateisinti, nes likimas jam buvo neteisingas, jis buvo neįvertintas, sudėtingoje situacijoje, kurioje turėjo kentėti jo aplinkiniai, jo sesuo turėjo prarasti savo dorovę ir pan.
Didžioji bausmė Rusijai bus ne tik jos kultūros išniekinimas, atliktas masinės politinės psichozės seanso metu. Didžioji bausmė yra tai, kad ji, toliau neigdama savo kaltę prieš Ukrainą, tik giliau skęs į klejojančio Raskolnikovo būklę.
Galiausiai Raskolnikovas visgi stoja prieš tikrovę ir prisiima atsakomybę už savo veiksmus. Dostojevskio kūrinyje jį tam pastūmėja meilė vargšei, likimo ir artimųjų moralinių pasirinkimų nuskriaustai Soniai. Meilė Raskolnikovą išlaisvina nuo nuodėmės.
Deja, bet dabartinės Rusijos raskolnikovai gyvena pasaulyje, kuriame nėra Sonios. Atvirkščiai, jie slepia kruviną kirvį ir bando save įtikinti, kad jų nusikaltimas yra ne didžiulė skriauda niekuo dėtai Ukrainos tautai, o istorinė būtinybė, kuri tik patvirtina mesianistinį kelią.
21 amžiaus raskolnikovai nori ramiai gyventi ir tik neramiuose sapnuose retkarčiais prisiminti, kad egzistuoja kaltė ir atsakomybė. Kad jų taip gerbiamo Dostojevskio kūryboje didžioji bausmė yra būtent kaltės nepripažinimas ir negebėjimas išsilaisvinti, ugdant savyje bekompromisinės meilės jausmą.
Didžioji bausmė Rusijai bus ne tik jos kultūros išniekinimas, atliktas masinės politinės psichozės seanso metu. Didžioji bausmė yra tai, kad ji, toliau neigdama savo kaltę prieš Ukrainą, tik giliau skęs į klejojančio Raskolnikovo būklę. Švaistysis kirviu ir rėks, kaltindama kitus dėl savo kančios, užmiršusi ar taip ir niekada neperskaičiusi Dostojevskio pamokos.
Galite apsimesti, kad nejaučiate kaltės. Bet kaltė tvyros kiekviename kreivame žvilgsnyje, kiekvienoje nejaukioje tyloje, kiekviename atsisakyme pripažinti jūsų tapatybę ar bent jau neutralumą.
