1918 m. Vasario 16-osios Nutarimo tekste deklaruotas tautų apsisprendimo principu paremtas Lietuvos valstybės atkūrimas. Pabrėžta demokratinės valstybės su sostine Vilniuje svarba. Demokratiškai rinktam Steigiamajam Seimui suteiktas mandatas nustatyti valstybės santvarką ir santykius su kitomis valstybėmis bei naująją modernios formos valstybę atskirti nuo visų istoriškai buvusių valstybinių ryšių. Tai principai, kurie sudarė Vasario 16-osios valstybės (at)kūrėjų siekinį, apibrėžė ilgalaikę programą. Kelias link idėjos realizacijos buvo ilgas ir vingiuotas.
Persidengę vidaus ir išorės veiksniai 20 amžiaus pirmoje pusėje sudarė sąlygas moderniam valstybingumui atsirasti ir tarpti. Abu veiksniai svarbūs. Viena vertus, Vasario 16-osios Nutarimo paskelbimas – tai nuo 19 amžiaus pabaigos stiprėjančio tautinio judėjimo pergalė. Kita vertus, pergalė negalėjo būti pasiekta be palankiai susiklosčiusių tarptautinių aplinkybių, kuriomis pasinaudodami ir įveikdami vidines, ideologines, vertybines priešpriešas 1918 m. sugebėjo pasiekti modernaus valstybingumo kūrėjai.
Galimybių veikti įvertinimas ir potencialo įsivertinimas
Iki 1918 m. vasario 16 d. Nutarimo paskelbimo artėta nuosekliai, bet apgalvotai ir racionaliai. Jau 19 amžiaus pabaigoje lietuvių judėjimą iš kultūros fazės į politinį sąjūdį perkėlę J. Basanavičius, J. Šliūpas, V. Kudirka ir kiti samprotavo apie „politiškai nepriklausomą“, „savistovę“, „išsilaisvinusią iš svetimo jungo“ Lietuvą. Tačiau įvertindami esamas tarptautines ir vidaus perspektyvas laukė palankaus meto siekiams realizuoti.
1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo metu dar deklaruotas autonomijos siekis. Nors jau žinota, kad norima daugiau. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje paskelbtoje „Gintarinėje deklaracijoje“ ar JAV lietuvių katalikų Seime Čikagoje taip pat pritarta autonomijai. Laukta tinkamų aplinkybių.
Karo pabaigoje naudotasi imperijų nusilpimu ir laviruota tarp abiejų Vakaruose ir Rytuose esančių galių.
1917 m. pasinaudota vokiečių Lietuvos Tarybai primesta gruodžio 17-osios rezoliucija apie valstybingumo atkūrimą. Dokumento antroje dalyje akcentuotas siekis pririšti Lietuvą prie imperijos. Supratę tikruosius Vokietijos siekius nuo šio projekto lietuviai atsitraukė. Kaip ir vėliau laikinai atsitraukė nuo Vasario 16-osios Nutarimo teiginių, kuriuose lemiamą žodį dėl valstybės santvarkos formos turėjo tarti demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. Dalies Tarybos narių konstitucinės monarchijos skelbimas ir karaliaus Mindaugo II 1918 m. liepą išrinkimas apeinant Steigiamojo Seimo valią turėjo savo logiką. Pasinaudota laikinu atsitraukimu siekiant išvengti išorės galių aneksionistinių planų. Laviruojant išlaukta karo pabaigos, suteikusios naujas galimybes veikti įtvirtinant 1918 m. Nutarimo principus realybėje.
Kita vertus, būtent saksų daliniai 1919 m. padėjo besikuriančiai Lietuvos kariuomenei atsilaikyti prieš bolševikų žygį į Vakarus. Iki tol sugebėta pasitraukti iš Rusijos imperinio valstybingumo gniaužtų ir Nepriklausomybės kovų metu atsilaikyti prieš bolševikų invaziją. Galiausiai sugebėta 1920 m. sudaryti taikos sutartį su Sovietų Rusija. Nesivadovauta „išankstinio atmetimo“ nesikalbėti, nesiderėti su viena ar kita puse principais. Aplinkybių verčiama Lietuvos vyriausybė, kad ir patirdama iššūkius, sugebėjo išlikti.
Išlikimas turėjo savo kainą, o sėkmė – ribas. Santykių ir teritorinis ginčas su kaimynine Lenkija įvairiomis formomis truko visą tarpukario valstybės laikotarpį.
Politinės ir visuomeninės atsakomybės svarba
Vasario 16-osios valstybėje demokratiniame procese pilietinės visuomenės aktyvumas tapo valstybingumo įtvirtinimo ir darnos valstybėje pamatu. 1919–1920 m. nepriklausomybės kovų metu akcentuotas pilietinio įsitraukimo ginant nepriklausomybę veiksnys tapo reikšmingas siekiant valstybei išlikti. Pozityvi agitacija telkė įvairių ideologinių srovių, pažiūrų, socialinių sluoksnių visuomenę. Ne tik apsisprendimas imtis ginklo ir vykti į frontą, bet ir vilnonių kojinių mezgimas, šiltų drabužių siuvimas, maisto paketų ruošimas ir kaupimas tuomečio Seimo pastato Kaune rūsiuose tiesiogiai ir simboliškai prisidėjo kuriant vienybės, sutelktumo atmosferą visuomenėje. Stiprino ryšius ir pasitikėjimą vienų kitais.
Tačiau greta pozityvaus visuomenės aktyvizmo skatinimo egzistavo ir kitokia agitacija už kitokio pobūdžio visuomeninį įsitraukimą į politinį procesą. Išlaikyti politinio pliuralizmo egzaminą jaunai Lietuvos demokratijai nepasisekė po rinkimų į Trečiąjį Seimą 1926 metais. Valstybės nepriklausomybės netekimo pretekstu rinkimus pralaimėjusios srovės kurstė aktyviąją visuomenės dalį, įtikino ją netrukus tariamai prasidėsiančia valstybės pamatų griūtimi. Šis viešas bandymas įteigti turėjo ypač skaudžių pasekmių Vasario 16-osios Lietuvai: didžioji dalis visuomenės gruodžio 17-osios perversmą sutiko ramiai, gal net palankiai įtikėję, kad jie prisidėdami kuriant atitinkamą foną netiesiogiai prisideda ir „gelbstint“ valstybę nuo pražūties. Ir nuo demokratinio valdymo... Tas „gelbėjimas“ buvo kitokio pobūdžio nei 1919–1920 m. ir turėjo kitokias pasekmes.
Politiniame procese dalyvavusių įvairių politinių srovių lyderių atsakingos viešos retorikos stoka sudarė pagrindą daliai piliečių nepasitikėti „kitais“. Vėliau prisidėjo prie prezidento A. Smetonos valdymo laikotarpiu palaipsniui įtvirtinamos mąstymo kategorijos, kad Valstybės sąvoka esanti tapati tam tikros srovės sudarytos Vyriausybės sąvokai. Kad pilietinės saviraiškos tonas, neatitinkantis nustatytos vienos srovės vyriausybės programos, esąs veikimas prieš Valstybę. Tai neatitiko Vasario 16-osios Akto minties, užrašytos paskutiniame šio dokumento sakinyje, kurį įprasmino tezė apie „visų gyventojų“ išrinktą tautos atstovybę.
Kompromiso galia
Skirtingų požiūrių, politinių programų ir veiklos metodų suderinamumo reikšmė pilietinės konsolidacijos procese išryškėjo dar nepasirašius Vasario 16-osios Nutarimo. Bet būtent kompromisu buvo paremtas svarbiausias XX a. pirmosios pusės Valstybės dokumentas.
Įvairių peripetijų ir ginčų buvo kilę tarp Lietuvos Tarybos dvidešimtuko diskutuojant apie 1917 m. gruodžio Pareiškimą ir net patį 1918 m. vasario Nutarimą. 1918 m. sausį įvykus skilimui Taryboje, visgi paskutinę dieną iki didžiojo sprendimo priėmimo Tarybos pirmininkas A. Smetona atsistatydino ir simboliškai sudarė sąlygas trumpam pirmininku tapti J. Basanavičiui. Pasirodė, kad įmanoma rasti kompromisą.
Kompromiso ieškota ir formuojant pirmuosius 1920 m. Steigiamojo Seimo, paskelbusio Lietuvą demokratine Respublika, ministrų kabinetus. Susitarimą keleriems metams pavyko pasiekti dviem didžiausioms to meto politinėms srovėms. Šis, kad ir trumpalaikis, susitarimas davė puikių rezultatų – priimti reikšmingiausi įstatymai, aktai ir nutarimai, pakloję pamatus tarpukario valstybei.
Ir priešingai, vėliau ilgai trukusiame politiniame procese ginčas, paremtas ne racionaliais argumentais, o ideologinėmis nuostatomis bei savaip suprantamomis vertybėmis, formavo ilgalaikę politinę krizę. Nepaisant to, kad daugeliu kitų klausimų kompromisą buvo įmanoma rasti. Labai simbolinis, bet charakteringas tapo trečiajame dešimtmetyje trumpai trukęs ginčas dėl pamatinės valstybės šventės įprasminimo. Vienos politinės stovyklos bandė įteigti, kad svarbiausia Lietuvos švente reikėtų laikyti 1920 m. gegužės 15-ąją, t. y. parlamentinių partijų atstovų Steigiamajame Seime priimtos Deklaracijos, skelbiančios Lietuvą Respublika, datą. Kita dalis – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16-ąją priimto Nutarimo faktą. Tai vis ideologiniai ginčai, kurie baigėsi tuo, kad minime Valstybės atkūrimo dieną, bet greta jos neturime įsitvirtinusios Respublikos dienos minėjimo tradicijos. Kompromisas buvo įmanomas.
Politinio kompromiso galios stoka – ypač jautrus klausimas 1940-ųjų vasaros kontekste. Iki paskutiniųjų valstybingumo praradimo dienų virė vidaus politinės intrigos, neleidusios išorės grėsmę sutikti susitelkus. Ir prasidėjus okupacijai paskelbti susivienijusių skirtingų politinių stovyklų viešą pareiškimą visuomenei apie grėsmę nepriklausomybei. Toks pareiškimas nebūtų išgelbėjęs valstybės, bet jis būtų padėjęs susivokti vykstančiuose procesuose.
Politinio kompromiso galios stoka – ypač jautrus klausimas 1940-ųjų vasaros kontekste. Iki paskutiniųjų valstybingumo praradimo dienų virė vidaus politinės intrigos, neleidusios išorės grėsmę sutikti susitelkus.
Prieškario sunkiai į kompromisus linkusios politinės konfrontacijos pasekmės ilgą laiką neleido susivokti 21 amžiaus Lietuvos visuomenei apie Lietuvos Tarybos pirmininko ir prezidento įamžinimo prasmę sostinėje. Tai vis to prieškario laikotarpio vidaus politikos be kompromisiškumo pasekmės.
***
Nepaisant įvairių vidaus ir tarptautinės politikos iššūkių, kurie kilo iki ir po valstybės atkūrimo, 1918 m. vasario 16-oji tapo ir išlieka vienybės bei siektinos konsolidacijos simboliu. Vienbalsiai Taryboje priimtas Nutarimas įrodė, kad įmanoma bendradarbiauti skirtingoms pasaulėžiūroms atstovaujančioms grupėms. Ypač kai tai liečia gyvybinius valstybės ir visuomenės reikalus.
Kartu Nutarime deklaruotas ir galiausiai 1920 m. pasiektas skirtingų pažiūrų Lietuvos visuomenės įsitraukimas į valstybės kūrybos darbą, pasitikėjimas visuomene tapo Respublikos stiprybės ženklu. Galimybių veikti didžiojoje politikoje įsivertinimas, politinės atsakomybės svarba ir gebėjimas rasti kompromisą valstybės viduje – yra keli Vasario 16-osios idėjos principai ir šio Nutarimo didžioji galia.
