Spektaklis prasideda aktorei kviečiant sudainuoti „laimingiausios pasaulio šalies, pirmaujančios pagal savižudžių skaičių“ himną. Žiūrovai atsistoja ir gieda Lietuvos himną – taip jie įtraukiami į spektaklio vyksmą. Tokia režisieriaus Jakubo Skrzywaneko „Lietuviškų vėlinių“ spektaklio Kauno dramos teatre pradžia.
Spektaklis toli gražu nėra toks konceptualus ir meistriškas, kad įgyvendintų režisieriaus išsikeltą ambicingą tikslą ir pateisintų šią meninę provokaciją, įpinant į ją valstybės himną. Tas tikslas – atskleisti gilumines Lietuvos bėdų priežastis. Vis dėlto tenka pripažinti, kad pirmajame spektaklio epizode tiksliai bedama pirštu į Lietuvos visuomenę draskantį prieštaravimą, į sopančią vietą.
Teiginį apie „laimingiausią pasaulio šalį, pirmaujančią pagal savižudžių skaičių“ patvirtina statistika. Tiesa, nuo 2013 m. dešimtmetį savižudybių skaičius Lietuvoje sparčiai mažėjo: 2013 m. šimtui tūkstančių gyventojų teko 36,6 savižudybės atvejo, 2023-aisiais – 19,6. Šis liūdnas ir tragiškas Lietuvos rodiklis jau nebėra blogiausias ES, bet išlieka vienas iš blogiausių, beveik dvigubai viršija ES vidurkį ir, negana to, pastaraisiais metais vėl šiek tiek ūgtelėjo.
Kita vertus, neseniai paskelbti interneto laikraščio „Politico“ apklausos 23-ose ES valstybėse duomenys atskleidė, kad lietuviai optimistiniu požiūriu ryškiai išsiskiria tarp kitų šalių. Viso labo 38 proc. apklaustųjų Lietuvoje teigė, kad šalis žengia neteisingu keliu, tuo tarpu ES vidurkis siekė 65 proc., ir vienintelės, be Lietuvos, šalys, kur dauguma gyventojų nenusiteikę negatyviai, buvo Lenkija (46 proc. manė, kad šalis žengia neteisingu keliu) ir Danija (48 proc.). Tai tikrai ne atsitiktinumas: ši apklausa įsilieja į daugelio daugiau ar mažiau reikšmingų apklausų, liudijančių lietuvių optimizmą, srautą.
Žinoma, teisūs bus tie, kurie kritiškai vertins tai, kiek panašūs reitingai atspindi realybę. Tačiau visai ignoruoti šių duomenų neverta jau vien dėl to, kad ilgai apklausos apie Lietuvos gyventojų būseną buvo laikomos rimtu signalu, verčiančiu susirūpinti. Ir iš tiesų prieš keliolika metų visos vykdytos panašios apklausos rodė lietuvius esant viena iš nelaimingiausių, labiausiai pesimistiškai nusiteikusių tautų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Ir vis dėlto, nepaisant nieko... Nepaisant chroniško nepasitenkinimo savo išrinktaisiais, nepaisant ypač komplikuotos ir prieštaringai vertinamos dabartinės valdančiosios koalicijos, nepaisant nuolatinių politinių skandalų, nepaisant to, kad svarbios šalies bendrojo lavinimo ir sveikatos apsaugos sistemos įklimpusios praeityje, nepaisant pašonėje vykstančio karo, nepaisant sugriuvusios pasaulio tvarkos, kuria ilgai rėmėsi Lietuvos saugumo politika, lietuviai išlieka optimistais.
Tokio optimizmo priežasčių toli ieškoti neverta. Vienas iš svarbiausių veiksnių – sparčiai augantis vidutinis atlyginimas, kuris penkerius metus ir viešajame, ir privačiame sektoriuje kasmet didėjo daugiau nei 10 proc. 2020 m. Lietuvos BVP sudarė 50,3 mlrd. eurų, o 2025 m. – 84 mlrd. eurų. Kažkokiu būdu Lietuva, kitaip nei daugelis valstybių, sugebėjo nepatirti didelio nuosmukio per COVID pandemiją ir kaip tik tuo laiku sukaupė jėgų spartesniam vystymuisi. Daugelio ekonomistų vertinimu, Lietuva pasiekė savo „amžiną“ tikslą – pavyti ir pralenkti Estiją, ir ne tik ją, bet ir kai kurias Vakarų Europos valstybes.
Nepaisant chroniško nepasitenkinimo savo išrinktaisiais, nepaisant ypač komplikuotos ir prieštaringai vertinamos dabartinės valdančiosios koalicijos, nepaisant nuolatinių politinių skandalų, nepaisant to, kad svarbios šalies bendrojo lavinimo ir sveikatos apsaugos sistemos įklimpusios praeityje, nepaisant pašonėje vykstančio karo, nepaisant sugriuvusios pasaulio tvarkos, kuria ilgai rėmėsi Lietuvos saugumo politika, lietuviai išlieka optimistais.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad 2,893 mln. gyventojų turinčios Lietuvos BVP pranoksta 9,1 mln. gyventojų turinčios Baltarusijos atitinkamą rodiklį. Tai ganėtinai svarbu, nes prieš keliolika metų Seimo nariai dar važinėjo į Baltarusiją semtis patirties kolūkinėje sistemoje, o kai kas itin mėgo lyginti Lietuvos ir Baltarusijos pragyvenimo lygį.
Lietuviai, Lietuvos gyventojai pasinaudojo atsivėrusia galimybe ir realizavo savo svajonę gyventi geriau. Šiam tikslui pasiekti reikėjo sutelkti visas jėgas, panaudoti visus sugebėjimus, dirbti negailint savęs. Kadangi Lietuva galėjo tikėtis sėkmės tik būdama atvira ekonomika, reikėjo plėsti bendradarbiavimo ryšius, integruotis į pasaulio ekonomikos struktūras. Istorinė tautos patirtis išugdė gebėjimą greitai suprasti kitas kultūras, adaptuotis, įveikti sunkumus. Buvo galima įsitikinti, kad lietuviai ne prastesni už kitus, galų gale buvo įveiktas nevisavertiškumo kompleksas – o tai irgi yra svarbu ir prisideda prie aukščiau minėto pozityvaus situacijos vertinimo.
Natūralu, kad kyla klausimas – kas toliau? Didelės dalies gyventojų gyvenimui gerėjant didieji visuomenės skauduliai neišnyko, ir besilaikantis savižudybių rodiklis – tik vienas iš daugelio indikatorių. Iki šiol aptardamas šalies padėtį ir raidą vengiau vertinti valdžios indėlį į tai, ką sugebėjo pasiekti visuomenė. Galima sakyti, kad valdžia (neišskiriant atskirų politinių partijų, besikeitusių vyriausybių) iš esmės padėjo arba bent netrukdė pozityviai eigai. Tačiau nemažai požymių rodo, kad šiuo metu šalis priėjo kryžkelę, kai iškart keliose srityse artėjama prie krizės. Vienas dalykas yra ekonomikos sulėtėjimas. Tai lemia muitų karai pasaulyje, nepalanki padėtis susijusiose rinkose, dėl geopolitinės situacijos sumažėjusios tiesioginės užsienio investicijos. Galų gale, rinkos ekonomika patiria neišvengiamą cikliškumą.
Kita rizika yra subjektyvesnė, nes susijusi su politine situacija. Politinėje valdžioje itin stokojama autoriteto, lyderystės kaip tik tuo metu, kai jos poreikis didėja sulig kiekviena diena. Itin svarbi valdančiųjų priedermė būtų siūlyti idėjas, veiksmingai tarpininkauti siūlant sprendimus tuo metu, kai visuomenėje didėja susipriešinimas. Šios misijos šiuo metu nevykdo nei prezidentas, nei svarbiausia valdančioji partija, LSDP. Nuolankiai pridengdama ir pateisindama koalicijos partnerės „Nemuno aušros“ vis naujus įžūlius veiksmus LSDP radikaliai partijai perleidžia iniciatyvą diktuoti darbotvarkę ir be kovos atiduoda vis naujas teritorijas. „Nemuno aušrai“ suteikiamas maksimalus komfortas: leidžiama būti kartu ir opozicijoje, ir pozicijoje.
„Nemuno aušros“ lyderis R. Žemaitaitis nugludino savo taktiką: jis žeria kritikos srautus, kurių iš jo laukia jo rėmėjai, tarsi būtų opozicijos atstovas, ir, nuolat sukeldamas mažesnius ar didesnius skandalus, išlieka dėmesio centre. Atėjus laikui balsuoti, „Nemuno aušra“ balsuoja „teisingai“ – taip, kaip reikia valdančiajai daugumai. Ši partija ir neperžengs socialdemokratų nubrėžtų „raudonųjų linijų“, nes tai ne ta partija, kuri turi programą ir žūtbūt nori priimti kokius nors sprendimus. Jai visai nerūpi demonstruoti principingumą ir pasiekti, kad darbai nesiskirtų nuo žodžių. Jos tikslas – išlikti dėmesio centre, ir būtent dalyvavimas valdančioje koalicijoje bei kartu nuolatinis konfrontacijos aštrinimas visuomenėje geriausiai leidžia šį tikslą pasiekti.
R. Žemaitaičiui, atrodo, vis geriau pavyksta tapti vadinamųjų protesto balsų ryškiu centru, todėl jo partija, kad ir kokia ji bebūtų, gali tapti įtakinga politine jėga, išliksiančia ne vieną politinį ciklą.
Nesisteminių ar radikalių partijų Lietuvoje visada būta, tačiau jos iki šiol negalėjo džiaugtis didesne sėkme. Vienas iš veiksnių buvo tokių partijų fragmentacija, susiskaldymas. R. Žemaitaičiui, atrodo, vis geriau pavyksta tapti vadinamųjų protesto balsų ryškiu centru, todėl jo partija, kad ir kokia ji bebūtų, gali tapti įtakinga politine jėga, išliksiančia ne vieną politinį ciklą.
Žinoma, geriausias būdas eliminuoti radikalias partijas – reformuoti ir padaryti kur kas labiau prieinamas sveikatos, socialinės apsaugos, švietimo sistemas, stiprinti dialogą su visuomene. Kita vertus, visuomenės susipriešinimas gali kilti ir dirbtinai eskaluojant konfliktus, vykdant skaldytojišką veiklą.
Visuomenės supriešinimas neaplenkė kaimyninių valstybių. Kai kur jis turėjo didesnių, kai kur mažesnių neigiamų pasekmių. Lietuvoje šiuo metu didėja galimybė, kad toks supriešinimas (kitaip nei visuomenės dialogas, kurio verta siekti) gali pastūmėti valstybę į užsitęsusią politinę krizę, kuri atneš nemažai žalos ypač sudėtingoje geopolitinėje situacijoje.
