Šveicarijoje gyvenančio baltarusių rašytojo Sašos Filipenko paskutinis romanas vadinasi „Dramblys“. Jame aprašoma padėtis, kai gyventojai susiduria su keistu reiškiniu – kiekvieno iš jų butuose nežinia nei kaip, nei kodėl staiga atsiranda drambliai. Sutrikę gyventojai nežino, kaip vertinti tokį keistą faktą, kaip į jį reaguoti.
Dramblys, nors ir sukuria nepatogumų, iš pažiūros yra visiškai nekenksmingas gyvūnas, juo labiau žiniasklaida apie jį tyli arba teigia, kad padėtis kontroliuojama.
Yra ir nerimo – tai vienur, tai kitur sklando gandai, kad dramblys užtrypė vaiką. Vis dėlto geriausia išeitis – gyventi su drambliu pernelyg neklausinėjant, iš kur jis atsirado, apsimetant, kad jo tiesiog nėra...
Nors dramblio metafora turi ir universalesnį atspalvį, šis S. Filipenko romanas atspindi būseną, kurioje atsidūrė Rusijos visuomenė. Ji galų gale priėmė Putino valdžios peršamą naratyvą apie kažkur toli vykdomą „specialiąją operaciją“, kuri neturi sutrikdyti įprasto gyvenimo, nors giliai viduje visi supranta, kad dedasi kažkas kraupaus. Įprastas gyvenimas, kai per savaitę karas pasiglemžia tūkstantį karių gyvybių... Tačiau dramblys – ne tik „specialioji operacija“, bet ir laisvių bei teisių ribojimai, kurie kasdien darosi vis griežtesni.
Organizacijos „Parama politiniams kaliniams – Memorialas“ duomenimis šiuo metu Rusijoje yra 1277 politiniai kaliniai. Garsus Rusijos opozicijos veikėjas Vladimiras Kara-Murza viename interviu pažymėjo, kad tai daugiau, nei turėjusioje daugiau gyventojų nei dabartinė Rusija SSRS „brandaus socializmo“ metais. Taigi svarbu pabrėžti ir konstatuoti, kad Rusijoje yra drąsių ir sąžinės nepraradusių žmonių.
BBC korespondento iš Maskvos Steveʼo Rosenbergo reportaže, kuriame jis norėjo atspindėti naujametinės Maskvos gyventojų nuotaikas, kalbinti žmonės atrodė liūdni fatalistai, suprantantys, kad jų likimas priklauso išimtinai nuo to, kas dedasi „Vladimiro Vladimirovičiaus“ galvoje. Daugelis BBC korespondentui sakė, kad linki sau ir šaliai taikos – reikia atkreipti dėmesį į tai, kad linkėti taikos, o ne „pergalės“ šių dienų Rusijoje jau yra ganėtinai drąsu. Vis dėlto BBC reportažas iš esmės patvirtina S. Filipenko dramblio metaforą. Opozicijos veikėjas Garis Kasparovas neseniai kalbėjo, kad su vykdomu Rusijos karu susitaikė 99, o gal ir 99,9 proc. Rusijos gyventojų.
Tačiau dramblys – ne tik „specialioji operacija“, bet ir laisvių bei teisių ribojimai, kurie kasdien darosi vis griežtesni.
Akivaizdu, kad didelė dalis Rusijos visuomenės yra pasidavusi propagandos įtakai, lengvai patikėjusi propagandos piešiamu amžinu Vakarų sąmokslu prieš Rusiją, klastingų jėgų daugelyje valstybių esą įsitvirtinusia vadinamąja „rusofobija“. Daugelis rusų tiki, kad Ukrainoje perversmo būdu valdžią yra užgrobęs nacių režimas, o Rusijos kariai Ukrainoje „ginasi“ nuo NATO puolimo. Parašiau „lengvai patikėjusi“, nes tenka pripažinti, kad šovinizmu persmelkti štampai, trafaretai Rusijos visuomenėje buvo gajūs jau seniai – nuo sovietmečio ir dar ankstesnių laikų.
Kai kurie analitikai pažymi, kad atėjęs į valdžią Putinas iš pradžių neturėjo didžiaimperinių pažiūrų ir Vakarų atžvilgiu laikėsi daugiau ar mažiau neutralios pozicijos, tačiau būdamas oportunistu jis greitai pajuto, kad šovinizmas yra geriausias penas, kuris gali patenkinti Rusijos visuomenės poreikius. Ir jis nesuklydo, savo smukusį populiarumą ypač ryškiai pataisydamas 2014 m., kai Rusija užgrobė Krymą.
Kalbant apie Rusijos visuomenę – ar apie Rusijoje gyvenančius piliečius, ar emigracijos politikus – apeiti šios temos neįmanoma. Šovinizmo tvaikas skaido Rusijos opoziciją ir tampa rimta kliūtimi kuriant Rusijos ateities viziją.
Atsiskleidusios Vilniuje gyvenančio Rusijos opozicijos atstovo Leonido Volkovo pažiūros sukėlė kritikos bangą ir gali jam kainuoti leidimą gyventi Lietuvoje. Tačiau dar svarbiau, kad jos išryškino visos Rusijos opozicijos silpnumą, susiskaldymą, pažiūrų chaosą ir giliai prasiverpusias didžiaimperinio mąstymo šaknis.
Priminsiu, kad buvusi A. Navalno Kovos su korupcija (FBK) fondo darbuotoja, o dabar – Rusijos savanorių korpuso (RDK) politinė atstovė Ana Tiron paskelbė asmeninį susirašinėjimą su L. Volkovu (kurio paviešinimui jis neprieštaravo), kuriame jis paniekinamai atsiliepė apie RDK vadovą Denisą Kapustiną, taip pat ir apie Ukrainos politikus, artimus prezidento V. Zelenskio komandos žmones. Žinutėje, nusiųstoje Anai Tiron, L. Volkovas buvusį Ukrainos žvalgybos vadą, o dabar – Ukrainos prezidento biuro vadovą Kirilą Budanovą pavadino niekingu kaimo polittechnologu ir pridūrė, kad tikisi, jog į kalėjimą sės Jermakas, Podoliakas, Budanovas, kuriuos jis įvardijo kaip propagandinius veidmainiškus vagišius. „Tokiu atveju Ukrainai lieka šansų nugalėti. Kol ji remiasi kapustinais, ji negali tikėtis nieko gero“, – baigė savo laišką L. Volkovas.
Vėliau L. Volkovas išreiškė apgailestavimą, kad „pasidavė emocijoms“, tačiau savo niekinančio požiūrio į Ukrainos pareigūnus taip ir nepakomentavo.
Šovinizmo tvaikas skaido Rusijos opoziciją ir tampa rimta kliūtimi kuriant Rusijos ateities viziją.
Daugelis emigracijoje gyvenančių rusų, įskaitant Rusijos opoziciją, dėl šio L. Volkovo išpuolio pasisakė sukoncentruodami dėmesį į prieštaringą D. Kapustino asmenybę ar, kaip Michailas Chodorkovskis, tiesiog nurašydami tai nesusipratimui ir momentiniam kvailumui. Liko apeitas, nepastebėtas ir neįvertintas moralinis aklumas, kai šalies agresorės pilietis leidžia sau iš aukšto, pasityčiojančiu tonu kalbėti apie nesuskaičiuojamas pasekmes ir kančias patyrusios valstybės pareigūnus, atliekančius savo pareigą.
Daugelis nesuprato ar apsimetė nesuprantą principingos aukščiausių Lietuvos pareigūnų, įvertinusių L. Volkovo poelgį, reakcijos. L. Volkovo atvejis galėjo pasitarnauti kaip impulsas pradėti diskusiją dėl daugelio esminių klausimų – visų pirma, dėl požiūrio į Ukrainą ir į tai, kokios jėgos Rusijoje gali atnešti permainas, tačiau jokia diskusija neprasidėjo.
2023 m. gegužės mėnesį Berlyne Rusijos opozicijos atstovai paskelbė Rusijos demokratinių jėgų deklaraciją ir pakvietė ją pasirašyti Rusijos piliečius. Šioje deklaracijoje karas Ukrainoje skelbiamas nusikalstamu, smerkiama Rusijos imperinė politika ir pasisakoma už demokratinės visuomenės vertybes. Iš viso vadinamąją Berlyno deklaraciją pasirašė daugiau kaip 30 tūkst. žmonių, ir jos pasirašymas tapo sąlyga atstovaujant Rusijai naujoje iniciatyvoje – Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) dialogo su demokratine Rusijos opozicija platformoje.
Liko apeitas, nepastebėtas ir neįvertintas moralinis aklumas, kai šalies agresorės pilietis leidžia sau iš aukšto, pasityčiojančiu tonu kalbėti apie nesuskaičiuojamas pasekmes ir kančias patyrusios valstybės pareigūnus, atliekančius savo pareigą.
Deklaracija rodo geriausius Rusijos opozicijos ketinimus, tačiau ją pasirašiusiųjų skaičius, palyginti su visa Rusijos emigracija, yra menkas. Bene svarbiausia Rusijos opozicijos organizacija, A. Navalno Kovos su korupcija fondas (FBK), deklaracijos nepasirašė.
Drąsiai galima pasakyti, kad vienijančios Rusijos ateities vizijos iki šiol nėra. Jos nėra ir kol kas negali būti, nes nėra net prasidėjusi atitinkama diskusija. Kaip rodo patirtis, jei tokia diskusija užsimezga, ji iškart atveda prie nesutaikomų prieštaravimų. Suprantama, kad diskusija turėtų prasidėti nuo istorinės praeities įvertinimo, turėtų aptarti Rusijos visuomenės vaidmenį įtvirtinant Putino režimą ir remiant karą, įskaitant kolektyvinės atsakomybės problemą, galų gale, turėtų atsakyti į fundamentalų klausimą, kaip turi būti projektuojamas Rusijos, kaip demokratinės valstybės, kelias, ar Rusija yra pasiryžusi tapti viena iš daugelio valstybių, pripažinti lygias kitų valstybių bei tautų teises, amžiams atsisakyti žeminančio požiūrio į kitas tautas ir išsižadėti imperinių ambicijų.
Ruošiantis Rusijos opozicijos atstovavimui ETPA įvyko susitikimas Paryžiaus restorane „Do re mi“, kuris pasibaigė skandalu išryškėjus Gario Kasparovo ir Vladimiro Kara-Murzos nesutarimams. Ne paskutinį vaidmenį kilusiame apsižodžiavime suvaidino abiejų politikų nemenkas asmenybių ego, tačiau ir ideologiniai skirtumai – akivaizdūs.
G. Kasparovas mano, kad opozicijos politikai turi atstovauti emigrantams, kurie dalyvaus būsimos demokratinės Rusijos atkūrime, o atstovavimas visai Rusijai tėra iliuzija. Savo ruožtu V. Kara-Murza, kartu su daugeliu kitų politikų, yra įsitikinęs, kad jis atstovauja Rusijos piliečiams. Kasparovas remia karinę paramą Ukrainai ir kalba apie tai, kad permainas Rusijoje gali atnešti tik pralaimėjimas kare. Kara-Murza remia viso labo didesnes sankcijas Rusijai, o paklaustas apie karinę paramą Ukrainai apsiriboja pacifistinėmis frazėmis. Beveik visi Rusijos opozicijos politikai pasisako už tai, kad nebūtų taikomos sankcijos eiliniams Rusijos piliečiams, nes tai esą patvirtina Kremliaus naratyvą apie „rusofobiją“ ir trukdo tiems, kurie nenori tarnauti Kremliaus režimui ir, esant galimybei, rinktųsi emigraciją.
Drąsiai galima pasakyti, kad vienijančios Rusijos ateities vizijos iki šiol nėra.
Iki 2026 m. sausio 5 dienos Rusijos opozicijos organizacijos kėlė kandidatus, kurie galėtų pretenduoti dalyvauti Rusijos opozicijos platformoje ETPA. Neoficialiais duomenimis, FBK taip ir nepasirašė Berlyno deklaracijos ir savo kandidatų neiškėlė. Tai prasta žinia, kalbant apie Rusijos opozicijos vienybę, nes FBK lyderė Julija Navalnaja yra ambicinga ir labiausiai žinoma Rusijos opozicijos atstovė. Tiesa, FBK, kaip ir buvusio jos lyderio nužudytojo Aleksejaus Navalno, įsipareigojimas demokratijai visada kėlė klausimų. Iš viso Rusijos opozicija iškėlė virš 50 kandidatų, iš kurių ET komisija iki sausio 26 d. suformuos Rusijos opozicijos platformą, kuriai vadovaus ETPA pirmininkas.
Žinoma, visi Rusijos opozicijos atstovai smerkia V. Putiną ir beveik visi jie Rusijoje yra persekiojami. Pavyzdžiui, L. Volkovas Rusijoje yra nubaustas 18 m. laisvės atėmimo bausme. Vis dėlto tai, kad opozicijos atstovas kovoja su Putinu, dar nereiškia, kad jis laikosi demokratinių pažiūrų ar smerkia Rusijos imperinę politiką.
Dažnai yra girdima frazė, kad karą Ukrainoje pradėjo vienintelis žmogus – Putinas, kuris yra kaltas dėl visų Rusijos bėdų. Nemenkinant Putino atsakomybės, vis dėlto verta klausti, ar Putinas sukūrė tokią Rusiją, ar Rusija sukūrė Putiną.
Kalbant apie Rusijos ateities scenarijus, visai nesunku įsivaizduoti, kad imperinė Rusijos politika nesikeis net ir nelikus Putino. Tai, kad visa kaltė suverčiama Putinui, išties yra patogi pozicija, kuri Rusijos piliečiams leidžia likti nuošalyje. Tikrasis veiksnys, kuris atvedė Rusiją prie šios padėties, yra daugybę apraiškų Rusijos istorijoje ir dabartyje įgijęs šovinizmas, ir Rusijos opozicija turėtų rasti savyje jėgų suvesti su juo sąskaitas.
