Dirbtinį intelektą mes esame linkę įsivaizduoti kaip alternatyvą žmogaus intelektui. Į šį tariamą panašumą nurodo ir pati sąvoka. Bet pastarųjų kelerių metų patirtis, stebint šių dviejų „intelektų“ susidūrimą įvairiose srityse, leidžia teigti, kad žymiai ryškesnė yra ne kokybinė, o kiekybinė skirtis. Dirbtinis intelektas yra nepavargstanti plagijavimo mašina. Ar ji geba sukurti ir tiek pat prasmės?
Per pastaruosius tris dešimtmečius internetas tapo ne tik viešosios erdvės dalimi, bet praktiškai jos sinonimu. Daugybė platformų, kuriose dirbame, kuriame, dalinamės informacija apie save, komunikuojame, jau seniai persikėlė į interneto tinklus. Nebūti internete iš dalies reiškia nusišalinti nuo viešumo.
Būtent todėl prieš kelerius metus prasidėjusi dirbtinio intelekto (DI) banga, kurią galime tiksliau fiksuoti nuo 2022-ųjų lapkričio, pirmojo viešo „ChatGPT“ modelio paleidimo, iškart pradėjo keisti ir viešosios erdvės turinį bei funkcionavimą.
Nepaisant greito ir greitėjančio šiuolaikybės laiko, dirbtinio intelekto plėtra net ir mūsų akimirksnio dėmesio ir nykstančio atminties naratyvumo visuomenei turėtų kelti revoliucijos įspūdį. Dirbtinio intelekto generuojamas turinys užliejo socialinius tinklus, įsitvirtino tekstų ar vaizdų generavimo rinkoje. Skaityti DI sukurtus tekstus, klausytis tokios muzikos ar žiūrėti tokius filmus jau yra ne naujiena, o pamažu slenkantis įprotis.
Populiariausia pasaulyje vaizdo įrašų ir tiesioginių transliacijų platforma „YouTube“ naujai prisiregistravusiam vartotojui pasiūlo jau maždaug penktadalį DI sugeneruotų vaizdo įrašų. Vaizdo įrašų redagavimo įmonės „Kapwing“ atliktas tyrimas parodė, kad šie vaizdo įrašai per metus sulaukė 63 milijardų peržiūrų, subūrė 221 milijoną naujų prenumeratorių ir uždirbo 117 milijonų dolerių.
Ir visa tai, nepaisant viešų „YouTube“ pažadų ne tik suvaldyti, bet ir griežtai reguliuoti neautentiškus vaizdo įrašus bei kūrėjus, kurie savo turinį generuoja DI padedami. Panaši situacija ir muzikos rinkoje, kurioje įvairios platformos į pirmąsias topų vietas jau iškelia plagijavimo mašinų sugeneruotą muziką. „Spotify“ skaičiavimu, maždaug trečdalis naujai pateikiamos kūrybos yra sukurtos be tiesioginio žmogaus dalyvavimo, o paskutiniame populiariausiųjų 50-uke trys dainos jau buvo DI generuoti kūriniai.
Dirbtinio intelekto tyrimais užsiimančios bendrovės „Graphite“ tyrimai rodo, kad dar 2024 metų lapkričio mėnesį įvairių DI programų pagalba sukurtų tekstų skaičius pralenkė žmogaus kūrybą. Panaši situacija ir su vaizdo bei garso medijomis. Tiesa, į šiuos skaičiavimus net nepateko kūryba, kuri šiek tiek paredaguojama paties žmogaus, tad skaičiai dabartyje gali būti dar įspūdingesni.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad ši DI ir interneto sinergija eksponentiškai plečia nebe žmogaus kuriamą, o išmaniai plagijuojančių programų generuojamą turinio kiekį. Net ir man rašant šias eilutes tokio generuojamo turinio daugis plečiasi vis sparčiau.
Didžiausia šio proceso problema yra ne pats generuojamo turinio dirbtinumas, o jo vertės ir prasmės klausimas. Šventinis periodas internete buvo dar viena gera proga įsitikinti, kaip intensyviai ir tuo pat metu paprastai toks turinys sklinda ir užpildo visas viešosios erdvės ertmes.
Blogiausia čia tai, kad nuolat gerėjant plagijavimo ir simuliacijos kokybei, mes vis dar neturime jokių aiškių ribų ar veikiančių svertų, kurie apgintų autorines teises ar žiūrovo, skaitytojo, auditorijos nario teisę žinoti, kad jį pasiekia ne autentiškas kūrinys, o programos perdirbinys.
Jau kelerius metus esame ne tik technologinio, bet ir socialinio-kultūrinio eksperimento dalyviai. Nesustojančios, nepavargstančios ir moralumo sampratos nepažįstančios plagijavimo, perdirbimo ir simuliacijos mašinos generuoja vis naujus tekstus, garsus, vaizdus, o mes privalome žaisti pavojingą autentiškumo atskyrimo žaidimą.
Dirbtinis intelektas jau sėkmingai pasitelkiamas propagandai, apgavystėms, melui, tuo pat metu vis greičiau integruojamas ir pasitelkiamas įvairioms svarbioms ir atsakomybės reikalaujančioms funkcijoms atlikti. Viskas tik todėl, kad skirtingai nei laiku ir energijos resursais apribotas žmogus, DI gali nesustodamas generuoti vis naujas raidžių, garsų, vaizdų kombinacijas.
Kuo toks turinys skiriasi nuo kūrinių? Kūrinys visada turi savo kūrėją ar kūrybos grupę. Už šio individualumo slypi atsakomybė, reputacija ir autentiškumo pažadas. Nuo teisiškai apibrėžtų autorinių teisių iki santykio su auditorija, reakcijos į kritiką, interpretacijų ir vertinimų galimybės.
DI generuojamas turinys teoriškai turi savo iniciatorius ar bent jau tuos asmenis, kurie turėtų prisiimti atsakomybę, bet faktiškai funkcionuojama pilkojoje zonoje. Maitinamasi konkrečių žmonių konkrečiais kūriniais, tekstais, naratyvais, sukauptomis žiniomis, o visa pervirškinta informacija be rimtesnių filtrų patenka į viešąją erdvę.
Kol kas neturime ne tik aiškios moralinės skirties, norėdami suvaldyti šią laviną, verčiančią internetą šiukšlynu, neturime ir politinių ar teisinių ribų, kurios padėtų bent jau laikinai apsisaugoti nuo šio įsibėgėjančio ir nebesustabdomo proceso.
Jei dirbtinio intelekto potvynis nebus suvaldytas, greitai teks gyventi tik nykstančiose internetinės viešosios erdvės salelėse, kuriose dar bus inertiškai kovojama už tikrumo ir autentiškumo vertę. Pesimistinė prognozė, kurios išsipildymą kol kas garantuoja mūsų abejingumas.
