Iš pasipriešinimo konkrečiam politiniam sprendimui gimęs Kultūros protestas tapo reiškiniu. Tai reiškia, kad jis tapo teisėtu apmąstymų, kritikos ir interpretacijų taikiniu. Ši vieša diskusija yra itin svarbi, nes nuo to, kokius atsakymus ar interpretacijas priimsime, gali priklausyti tai, kokia bus pilietiškumo ir politiškumo būklė mūsų valstybėje.
Šis tekstas yra atsakas į viešojoje erdvėje pasirodžiusį filosofo, profesoriaus Andriaus Bielskio komentarą „Ideologinė hegemonija ir kultūros protestas“. Savo komentare A. Bielskis konstatuoja, kad kurį laiką besitęsiantis Kultūros protestas tapo politinio lauko dalyviu ir kelia klausimą: „Kokios politinės vertybės ir ideologija slypi už šio protesto?“
Taip pat skaitykite
Prieš pereinant prie kritikos verta pabrėžti, kad A. Bielskio neomarksistinė prieiga yra įdomus ir vertingas naujosios kairės politinio mąstymo pavyzdys. Tiesa, filosofinės argumentacijos prasme jis remiasi į jau gerokai istorijos glūdumoje užsilikusias ir naujų interpretacijų reikalaujančias kritinės teorijos prielaidas.
Jų esmė – politines ir socialines struktūras formuoja galios dinamika. Šioje galios dinamikoje, nenutrūkstančiame konflikte – dominuojančios ir pažeidžiamos ar net išnaudojamos grupės. Demaskuojant galios mechanizmus ir dekonstruojant jų įsitvirtinimo prielaidas galima išlaisvinti engiamas grupes ar bent jau priversti performuoti socialines struktūras taip, kad jose nebūtų hegemoniškos jėgos.
Remdamasis filosofų Antonio Gramscio ir Louiso Althussero koncepcijomis ir prieigomis A. Bielskis formuoja tezę: „kultūrinės bendruomenės protestai (savo idėjomis, retorika ir turiniu) įkūnija Lietuvoje įsitvirtinusią ideologinę-kultūrinę hegemoniją, ją palaiko ir jai tarnauja“.
Tam, kad galėtume geriau suprasti ir kritiškai pažvelgti į šią tezę, pabandykime pažvelgti į A. Gramscio ir L. Althussero sąvokų kontekstą.
A. Gramscio „kultūrinės hegemonijos“ konceptas užgimsta praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje kaip savita kapitalistinės visuomenės kritika, kylanti iš Karlo Marxo mąstymo prielaidų. Politinė galia ir ekonomikos kontrolė nėra pakankamos, kad dominuojanti klasė galėtų valdyti mases, tad suformuojama ir jai palanki kultūros terpė. Šioje terpėje veikiantys kultūrininkai daro viską, kad patvirtintų dominuojančios klasės galią ir jos legitimumą.
L. Althusseras praėjusio amžiaus 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose šią A. Gramscio teoriją papildo ideologijos sąvoka. Kultūrinis dominavimas įtvirtinamas per ideologijos hegemoniją. Tam tikras gyvenimo būdas, vertybių rinkiniai, normos yra neperžengiamos, o jei jos peržengiamos – asmuo išstumiamas iš visuomenės, atskiriamas nuo viešosios erdvės ir pan.
Remdamasis šiomis sąvokomis A. Bielskis teigia galintis diagnozuoti, kad Kultūros protestas išreiškia būtent ideologinės hegemonijos egzistavimą Lietuvoje. Ši ideologija yra dešiniųjų pažiūrų, tai yra „moralinis choras“, kuris noriai transliuojamas „vyraujančios žiniasklaidos“.
Dar, A. Bielskio teigimu, šio protesto impulsas yra griežtai antikomunistinis ir nukreiptas prieš lietuviškai netaisyklingai kalbančius „vatnikus“ bei tuos, kurie balsuoja už tokius demagogus kaip Remigijus Žemaitaitis.
„Tad pagrindinę tezę verta papildyti šalutine: tebevykstantis kultūros protestas yra dešinysis petit-bourgeois populizmas, tvirtai stovintis mūsų kultūrinės hegemonijos centre“, – daro išvadą A. Bielskis, papildydamas, kad protesto reikalavimai atitinka konservatorių ir liberalų politinius planus.
Išdėstę, ką apie Kultūros protestą teigia profesorius, pabandykime surašyti jo teiginių klaidingumą akivaizdžiai parodančius faktus ir argumentus.
Pirma. Kultūros protestas gimsta ne kaip strategiškai kuriama komanda, ne kaip politinio ar ekonominio elito finansuojamas darinys, turintis aiškią užduotį, o kaip pilietinis impulsas, atsakas į labai konkretų dabartinės valdančios daugumos sprendimą – be jokio pasitarimo su bendruomene perduoti Kultūros ministerijos valdymą politiniam partneriui, kuriam nepasitikėjimą rodo tiek prezidentas, tiek patys socialdemokratai.
Antra. Šio pasipriešinimo kontekste ne kokia nors komunistinės ideologijos programa, tikslai ar darbai, o „Nemuno aušros“ lyderio antisemitiniai pasisakymai, kurie patvirtinti tokiais pačiais išpuoliais prieš vieną iš protesto dalyvių – Arūną Gelūną. „Nemuno aušra“ pasižymi kraštutinės dešinės pažiūromis ir ne veltui savo ideologinės draugijos ieško tokių politinių jėgų kaip Vengrijos „Fidesz“ gretose. Kultūros protesto deklaracijose nė karto nenuskamba kritika komunizmui. Atvirkščiai, nuolat įspėjama dėl fašistinių tendencijų ir valstybės užgrobimo grėsmės. Tiesą sakant, dešiniųjų pažiūrų kritikas galėtų netgi teisėtai pastebėti, kad Kultūros protestas savo atsiradimu ir veikimo forma primena ne ką kitą, o komuną. Reikalauja politinio horizontalumo ir galimybės dalyvauti sprendimų priėmimo procese.
Trečia. Kultūros protesto užnugaryje nėra nei konkrečių politinių, nei ekonominių galios žaidėjų įtakos. Natūralu, kad protestuose, kurie nukreipti prieš valdančiuosius, dalyvauja ir opozicijos atstovai. Bet patys protesto organizatoriai griežtai atsiriboja nuo konkrečių politinių jėgų, o šių įtaka pačiam judėjimui nematoma ir niekaip neįrodoma. Žinoma, niekas nedraudžia užsiimti fantazijomis, bet vienintelė realios politinės patirties ir dalyvavimo žymė proteste yra liberalo A. Gelūno dalyvavimas. Bet tikriausiai galime sutarti, kad įeidamas į patalpą A. Gelūnas nepaverčia visų likusiųjų liberalais. Juolab kad pats jis sustabdė narystę partijoje. Bet ideologiniam žvilgsniui – buvusiųjų ar savo interesus atribojančiųjų nebūna.
Demaskuoti už Kultūros protesto esančius ideologinius pagrindus ir slaptus kėslus bandantis A. Bielskis pats susipainioja savo ideologijų medžioklės spąstuose.
Ketvirta. Kultūros proteste neskamba jokie priešiški ar užgaulūs teiginiai R. Žemaitaičio ir jo ar kitų politinių jėgų rinkėjams. Atvirkščiai, Kultūros protestas ne kartą deklaravo tikslą – kalbėtis ir suprasti šių žmonių interesus, jų nerimą ar tikslus. Šis atvirumas pademonstruotas ir per pagrindinį protestą, kai vykta į regionus ir kalbėtasi su žmonėmis, kurie nebūtinai yra palaikytojai ar simpatikai.
Penkta. „Moralės choras“ yra visai tinkama sąvoka – esminis Kultūros protesto reikalavimas yra atriboti ministeriją nuo politinės jėgos, kuri nepripažįsta jokių moralės normų. Tiesiog reikalaujama aiškiai deklaruoti moralės principus. Dalyvauti moralinėje diskusijoje. Choras reikalauja ne paklusti jų moralei, o deklaruoti savo moralumo supratimą ir elgtis moraliai. Socialdemokratai šiam pažadui nusižengė deklaruodami vieną moralinį sprendinį, o vėliau pasirinkdami kitą. Iš čia ir tas moralės reikalavimas. Ne konkrečios, o tokios, kuri pagrįsta aiškiu susitarimu. Šiuo požiūriu „moralės choras“ visuomenei gerokai naudingesnis nei amoralumo kakofonija ar imoralumo solistų arijos.
Šešta. A. Bielskis savo komentare apskritai atmeta galimybę, kad Kultūros protestas yra kažkas daugiau nei ideologijos vadovaujamas ir politinio-ekonominio elito tikslams tarnaujantis sambūris. Bet tokiu būdu atmetama bet kokia individualios atsakomybės, bendruomenės susibūrimo, spontaniško protesto ar tiesiog moralinio apsisprendimo galimybė. A. Gramscio kapitalizmo kritikos atveju mes kalbame apie ilgalaikį ir strategišką kultūrinės erdvės kūrimo procesą. Jame impulsą duoda būtent ne bendruomenė ar individas, o dominuojanti klasė. Kad ir kaip bevartytume situaciją, net pats A. Bielskis pripažįsta, kad impulsas protestams buvo politines konvencijas pažeidžiantis sprendimas skirti absoliučiai kompetencijos neturintį ministrą.
Septinta. Politiniu mažaraštiškumu ir pasidavimu reklaminiam, rinkodariniam populizmui protestą kaltinantis A. Bielskis teigia, kad „kalbančios galvos“ nesupranta, jog Lietuvą nuo visų grėsmių saugo „politinės švytuoklės principas“. Paprastai sakant, kituose demokratiniuose rinkimuose nepatenkintieji galės parodyti savo valią ir pasitikrinti savo vertybinės pozicijos populiarumą visuomenėje. Demokratijos ir politinės veiklos redukavimas iki rinkimų yra nusižengimas būtent tokių filosofų kaip A. Gramscis ar L. Althusseras politiškumo sampratai. Neveikdamas politiškai, neprotestuodamas, nekritikuodamas ir neidamas į konfliktą su galios struktūromis tu leidi įtvirtinti egzistuojantį galios santykį ir pats padedi kurti ideologinę hegemoniją. Šia prasme kaip bendruomenės impulsas atsakyti ir politiškai veikti gimęs Kultūros protestas pats kovoja su potencialia ideologine hegemonija.
Išvados būtų tokios. Demaskuoti už Kultūros protesto esančius ideologinius pagrindus ir slaptus kėslus bandantis A. Bielskis pats susipainioja savo ideologijų medžioklės spąstuose. Ideologinės hegemonijos negali reprezentuoti tie, kurie patys priešinasi politinės galios struktūrai. „Moralės choras“, kuris siekia ne bendros melodijos, o užklausia moralumo pagrindus mūsų politikoje yra kur kas geriau nei imoralumo solistų trelės, skirtos savo nedalyvavimui pateisinti.
Kultūros protestas politiniame lauke ne didina kažkurios ideologijos galią, o kaip tik užklausia iki tol buvusias politinio veikimo formas. Atveria galimybę kitokio pobūdžio kritikai ir kitokios perspektyvos kritinei minčiai.
O pabaigai – trumpa L. Althussero citata iš jo esė „Ideologija ir ideologiniai valstybių aparatai“.
„Kiekvienas „subjektas“, turintis „sąmonę“ ir tikintis „idėjomis“, kurias jo „sąmonė“ jam įkvepia ir laisvai priima, privalo veikti pagal savo idėjas, todėl, kaip laisvas subjektas, turi įtraukti savo idėjas į savo materialios praktikos veiksmus.“
Tai galėtų būti Kultūros protesto devizas.
