Lietuvos visuomenės grupės, reikalui esant, gali save organizuoti ir tvarkytis be valstybės aparato arba net prieš jį. Tai rodo normą: valstybės aparatas, ministerijos turi būti save organizuojančios visuomenės atstovai, jos institucijos, kurios gali padėti geriau teisiškai tvarkytis. Taip yra ne tik Lietuvoje, bet daugelyje ES šalių ir JAV valstijų. Tik nesipūskime. Lietuva pasieks skandinavišką saugumo ir savivaldos lygį, kai mūsų prezidentai ar premjerės drąsiai važinės į darbą dviračiu.
Tačiau yra ir kita pasaulio pusė: apsvaigęs nuo narcisizmo Donaldas Trumpas pamažu „ištrina“ pokarinę pasaulio tvarką, pranašauja Europos pabaigą ir pripažįsta Rusijos galią. Išskiriu Trumpą, nes pamišęs nuo istorijos Putinas to nesugebėtų padaryti. Klausimas, ar gali dalyvaujanti demokratija pasipriešinti naujajam imperializmui? Ar sugebės save organizuojanti visuomenė per partijas, nevyriausybines organizacijas, bendruomeninius sąjūdžius solidariai atsispirti geopolitinėms naujųjų imperatorių ambicijoms?
Ne visur JAV ir Europoje pavyko sukurti stiprią dalyvaujančios demokratijos savivaldą. Tai padaroma tuo atveju, jei veikia įstatymai, yra laisva žiniasklaida, piliečiai jaučia pasitikėjimą ir tikslingumą bendradarbiauti bei kartu su teisėsauga turi galimybę suvaržyti ne tik aukščiausio rango politikus, bet ir korporacijas. Tačiau atrodo, kad Baltijos ar Skandinavijos šalių aktyvioms visuomenėms yra nepasiekiami geopolitiniai, globalūs tikslai. Geopolitiką vis dar valdo auksą garbinantys prezidentai, iš pečenegų ir chazarų karų išlindę diktatoriai, neatsakingi didžiųjų korporacijų vadovai. Mano teiginys – kad ne viskas taip blogai, kai kalbama apie menamą Trumpo ir Putino geopolitinį susitarimą dėl pasaulio pasidalijimo. Tiesiog imperiniai suokalbiai nesuveiks, jei bus aktyviai vystomas dalyvaujančios demokratijos tarptautinis bendradarbiavimas.
JAV remiasi ne tik galingiausiomis pasaulio technologinėmis korporacijomis, karine galia, bet ir išvystyta demokratija. Šiandien JAV išgyvena gilų konfliktą tarp geopolitinių korporacijų interesų ir vietinės demokratinės savivaldos. Trumpas atstovauja korporaciniam kapitalui ir bando apakinti demokratines bendruomenes uždaro šiltnamio iliuzija. MAGA ir yra uždaro šiltnamio judėjimas, kuris vadovaujasi atskirumo fantomu. Tačiau taip pat demokratinė savivalda Lietuvoje remiasi šiltnamio iliuzija ir neįsivaizduoja, kaip save organizuojanti, dalyvaujanti visuomenė galėtų paveikti geopolitiką. Nuversti netinkamą kultūros ministrą galime, sustabdyti kenksmingą įstatymą galėtume, bet pakeisti pasaulio politiką? Atrodo, kad tai Don Kichoto fantazija. Neskubėkime su išvada.
Dalyvaujanti demokratinė saviorganizacija kyla iš teisinės visuomenės raidos, iš nevyriausybinių ir kitų pilietinių sąjūdžių nekomercinio bendradarbiavimo užtikrinant socialinę, kultūrinę, ekologinę, saugumo ir kitą gerovę. Tokia gerovės savivalda įmanoma teisinėje sudėtingoje visuomenėje, kur pripažįstamos įvairovės ir mažumų galimybės, kur nebesergama „vienovės“ liga. Žodis „sudėtinga“ visuomenei labai svarbus, nes nurodo, kad sugyvena ir bendradarbiauja skirtingų etninių tautų, religijų, lyčių, vaizduotės, specialiųjų poreikių, gyvenimo būdo bendruomenės, kad jos gali susitarti dėl bendrabūvio normų. Tarptautiniu, geopolitiniu požiūriu šias vertybes turėjo įgyvendinti ir apsaugoti Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) ir jos specializuota institucija – UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija). Būtent JTO ir turėjo tapti priemone suvaldyti diktatorių beprotybėms.
Tačiau D. Trumpas, Vladimiras Putinas, o paskui juos seka šutvė: nuo Aliaksandro Lukašenkos ir Viktoro Orbano ... iki lietuviškų jų gerbėjų ir griauna JTO bei tarptautinių nevyriausybinių organizacijų pilietinę savivaldą. D. Trumpas naujojoje antimigracinėje „Nacionalinėje saugumo strategijoje 2025“ remia pasaulio pasidalijimą tarp JAV, Kinijos ir Rusijos, pranašauja Europos pabaigą – „civilizacinį ištrynimą“ („civilizational erasure“). Tik jis (jo patarėjai) nepastebėjo, kad Europos saulėlydis jau buvo išpranašautas daugybę kartų.
Prisiminkime Pirmojo pasaulinio karo metu rašytą Oswaldo Spenglerio „Europos saulėlydį“. JAV strateginis dokumentas teigia, kad Europos pabaigą lems migracija. Panašiai anksčiau buvo formuluojamos baimės dėl to, kad valstybes sugriaus religiniai eretikai, civilizacinės energijos netektis, moterims suteiktos politinės teisės, LGBT, pagaliau migrantai, užmirštant, iš kur ir kaip atsirado JAV, Australija ir kitos modernios šalys. Regintys Europos „civilizacinį ištrynimą“ galvoja ne demokratinės savivaldos, ne dalyvaujančios demokratijos ir ne mažumų teisių sąvokomis, o megakorporacijų pelno akimis. Trumpiška JAV saugumo strategija ir yra didžiųjų korporacijų pelno didinimo vizija, kuri nieko bendra neturi su pilietinių tinklų, savivaldos ir pasitikėjimo plėtra.
Demokratinės pilietinės savivaldos pagrindas yra demokratiškai priimti, vystomi ir vykdomi įstatymai. Būtent jų sistemą griauna Putinas ir Trumpas, bandydami priversti Ukrainą pasirašyti kapituliacinę taiką ir išderinti ES.
Peršama kapituliacinė taika Ukrainoje pažeidžia pagrindinius po Antrojo pasaulinio karo pasirašytus tarptautinės teisės principus, kuriais remdamiesi gyvenome iki šiol ir kūrėme tarptautinį bendradarbiavimą bei pasitikėjimą. Tai yra žlugdo Jungtinių Tautų Chartiją (1945 m.), Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją (1948 m.), Genocido prevencijos ir baudimo konvenciją (1948 m.), Deklaraciją dėl tarptautinės teisės principų, susijusių su draugiškais santykiais ir bendradarbiavimu tarp valstybių (1970 m.), Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Helsinkio baigiamąjį aktą (1975 m.), kurie įtvirtina sienų neliečiamumo, teritorinio vientisumo, karo nusikaltimo apibrėžimą ir teisingos taikos principus. Dokumentai draudžia pripažinti teritorinius laimėjimus, pasiektus jėga, o JT Saugumo Taryba turi užtikrinti šių dokumentų veiksmingumą. Tačiau Rusijos, Irano, JAV, Kinijos ... dėka JT tapo bejėge organizacija ir nevykdo savo tikslo: užtikrinti teisės dokumentų ir Tarptautinio Teisingumo Teismo veiksnumą.
Tada kas turi užtikrinti pasaulio grįžimą į demokratijos ir savitarpio pagalbos vėžes? Tai galima daryti per minėtą UNESCO, tačiau mums Lietuvoje ši organizacija atrodo dar toliau nei Briuselis. Taip yra todėl, kad globaliu mastu pilietinio solidarumo tinklai arba visai neveikia, arba yra neefektyvūs. Jei Rusijos užkariavimai ir žudymai bus pripažinti taikos sutartyje su Ukraina arba bent jau JAV ir Rusija patvirtins aneksijos teisėtumą, bet koks kitas užkariavimas bus pateisintas tokiais pat kapituliacijos aktais. O tai reiškia, kad prasidės daugybė regioninių karų. Taigi, nėra kitos išeities, kaip įveiklinti didžiąsias pilietines pasaulines organizacijas, kad ir kiek propaganda tam trukdytų. Kaip pavyzdį nurodysiu pilietinę tarptautinę Palestinos valstybės pripažinimo bangą 2025 metais, net jei daugelis Lietuvoje į šį judėjimą žiūri blogai. Vis dėlto buvo išvengta masinės palestiniečių deportacijos iš Gazos sektoriaus, etninio valymo precedento. Nesantaikos problemos turi būti sprendžiamos švelniosios galios būdais: per švietimą, kultūrą, tarptautinę integraciją, bendrų kooperacijų kūrimą, net jei kai kam atrodo, kad visi ten esantys palestiniečiai, pradedant kūdikiais, jau yra teroristai.
Jei pažvelgsime į JAV įvairias nevyriausybines organizacijas, pamatysime, kokia didelė pasipriešinimo trumpizmui banga kyla iš šios šalies vidaus. Žinoma, kad yra ir daugybė Didžiojo Narcizo rėmėjų, tačiau jam pataikaujančių korporacijų įtaiga lyginant su pilietine žiniasklaida nėra lemianti. Be to, JAV nė iš tolo nėra Rusija, kurioje veikia totalitariniai represiniai mechanizmai. Tikėtina, kad per kelerius metus didžioji pasaulio dalis išsikapstys iš šios niūrios perspektyvos, ką padaryti be pilietinio tarptautinio bendradarbiavimo yra sunku.
