Šachmatai ir žaidimas „Go“ yra atviro, oraus ir negailestingo karo metaforos. Tačiau mąstyti hibridiniam karui jos yra netinkamos. Pokerio metafora geriau atskleidžia netikrumo situaciją.
Pokerio metu nežinome, kokios žaidžiamos, tai yra bendros, kortos bus atverstos, kas iš žaidėjų turės geriausias galios kombinacijas, kiek statys, blefuos ir kas pasišalins iš politinio lauko. Ši metafora gerai perteikia, pavyzdžiui, G. Palucko at(si)statydinimo istoriją: „Laisvės TV“ pateikta kortų kombinacija buvo stipriausia ir apsiėjo be blefo, o Paluckas pasitraukė. Putinas ir Lukašenka žaidžia iš Lietuvos nepriklausomybės ir nori surinkti tokias galios kombinacijas, kurios paneigtų mūsų vertybes.
Viena tokia kombinacija yra Vilniaus oro uostas ir Minsko oro balionai. Kuo daugiau balionų, tuo mažiau Vilniaus oro uosto galios. Kita kombinacija yra LRT vadovas ir jo rinkimų įstatymas. Kombinacija sako, kad LRT vadovas turėtų priklausyti nuo valdančiosios partijos ir jos politinės centralizacijos, tada jis taptų marionete. Manoma, kad žiniasklaidos laisvę turėtų pakeisti valdančiosios partijos politinis balsas, o laisvą kritiką – įsakymai ir nurodymai. Tokių Lietuvai kenksmingų kombinacijų galima būtų rasti daug. Iš pirmo žvilgsnio neaiškus hibridinis karas pažvelgus į jį per pokerio metaforos akinius pasirodo protingas ir analitiškai pamatuojamas. O dabar nuosekliau.
Putinui panorėjus, o Lukašenkai paliepus, bet kada uždaromas Vilniaus oro uostas ir dar nežinia, ar vasario mėnesį problema bus išspręsta, kaip žada I. Ruginienės Vyriausybė. Be to, Baltarusija jau išmoko šokdinti mūsų vežėjus, mūsų diplomatus, geba derėtis su JAV dėl santykių atnaujinimo ir tuo pačiu metu devintą kartą parduoti savo nepriklausomybę Kremliui.
Putinas ir Lukašenka yra žaidėjai Baltijos šalyse ir varto savo rankose stiprias kortas, kaip pasakytų D. Trumpas. Mūsų kombinacija yra tik laukiama: kad susitarsime su Lenkija ir Latvija, kad blokuosime visą pasienio su Baltarusija ruožą arba, kad sulauksime tinkamos paramos iš ES. Kita kombinacija – stiprios centralizuotos valdžios šalininkai norėtų perimti į savo rankas žiniasklaidą.
Bet štai, nesėkmė, atsirado kiti lošėjai, kurių kombinacijos būna net stipresnės. Tie lošėjai yra Lietuvos kultūros aktyvistai, plačiau žiniasklaida ir kūrybinės industrijos, kūrybinė klasė. Jie jau atkovojo „Nemuno aušros“ beveik užimtą Kultūros ministeriją ir dabar ėmėsi žingsnių neleisti užimti LRT visuomeninio transliuotojo. Tik problema ta, kad su „Nemuno aušra“ savo suokalbį turi Socialdemokratų partija, kuri savo viduje yra pasimetusi. Kultūros asamblėjos dalyviai tapo politinio pokerio žaidėjais, tik šio žaidimo vardas yra kitas: hibridinis karas.
Bet štai, nesėkmė, atsirado kiti lošėjai, kurių kombinacijos būna net stipresnės. Tie lošėjai yra Lietuvos kultūros aktyvistai, plačiau žiniasklaida ir kūrybinės industrijos, kūrybinė klasė. Jie jau atkovojo „Nemuno aušros“ beveik užimtą Kultūros ministeriją ir dabar ėmėsi žingsnių neleisti užimti LRT visuomeninio transliuotojo. Tik problema ta, kad su „Nemuno aušra“ savo suokalbį turi Socialdemokratų partija, kuri savo viduje yra pasimetusi. Kultūros asamblėjos dalyviai tapo politinio pokerio žaidėjais, tik šio žaidimo vardas yra kitas: hibridinis karas.
Hibridinio karo tikslas, pirma, sukelti kaip galima daugiau chaoso valstybėje, paverčiant savivaldžią demokratiją prieštaraujančių jėgų kova; antra, apriboti arba sunaikinti demokratinę žiniasklaidą; trečia, remti sau palankias politines jėgas, o vėliau skatinti didžiąją visuomenės dalį pasirinkti vengrišką „orbanizacijos“ kelią, kas priimtina ir Maskvai, ir Minskui.
Hibridinio karo atstovai palankia sau jėga pagrįstai laiko buvusius „Šeimų maršo“ gerbėjus. 2021 metų „Šeimų maršo“ dalyviai niekur nedingo. Iš dalies jų tęsinys yra „Nemuno aušros“ partija ir ne tik ji. Šiandien kuri nors „Drąsos kelio“ ar „Šeimų maršo“ analogija gali mobilizuotis oponuodama Kultūros asamblėjos Lietuvai. Tam, kad priešybių konfliktas Kremliui būtų parankus, jo šalininkams svarbu sunaikinti demokratinį, viešą LRT.
Šiuo keliu žengė autoritariniai režimai ne tik Vengrijoje ir Slovakijoje, bet pirma Rusijoje, Baltarusijoje, Sakartvele. Priminsiu, „Šeimų maršas“ gynė kraštutines tradicines vertybes ir rodė simpatijas autoritariniams režimams, taip pat ir V. Orbanui. Dabartiniai „Nemuno aušros“ gerbėjai tikisi ir su Lukašenka susitarti dėl balionų, žada uždarbį pervežant Baltarusijos kalio trąšas ir kitas jų prekes, tik reikia paimti LRT socialdemokratų rankomis, o vėliau bus ir orbanizacija, o gal net Sakartvelas. Tie, kas mano, kad hibridinis karas yra karinės intervencijos dalis – apsirinka.
Šalį galima užgrobti ne tik atviru kariniu būdu, bet ir hibridinio karo bei finansinės, politinės-oligarchinės manipuliacijos būdu. Ir tam tinka pokerio logika: stiprių kombinacijų dėka eliminuoti savo priešininkus nuo politinio žaidimų stalo. Ir taip jau būtų atsitikę. Praktiškai Socialdemokratų partija jau buvo nušalinta, nebegebanti politiškai veikti. Problema tik ta, kad suveikė save organizuojanti demokratija, kuri remiasi žiniasklaida ir pilietiška, organizuota kultūros klase, bet ne Seimo dauguma, ne Vyriausybe, ne prezidentu. Todėl darosi neramu, bet ne beviltiška.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
