Rusijos generalinis štabas atviruose šaltiniuose giriasi tuo, kaip turi būti vystomas hibridinis karas. Jis prasideda priemonių kompleksu, kuriuo priešo šalyje sukeliamas ir didinamas chaosas. Vėliau eina paramilitariniai ir vėliausiai, bet nebūtinai – karo veiksmai.
Chaosui didinti naudojamos įvairios priemonės: techninės, tokios kaip susisiekimo ar energetikos trikdymas; „humanitarinės technologijos“ – dezinformacija arba gandų platinimas, priešiškų komunikacijos burbulų socialiniuose tinkluose palaikymas, atskirų asmenų papirkinėjimas, netiesioginė parama skirtingiems kraštutiniams politiniams judėjimams, naudingų idiotų verbavimas. Netiesioginis rėmimas gali būti suteikiamas politiniam judėjimui, to gavėjams net nežinant, pavyzdžiui, aštrinant ideologinį ar informacinį konfliktą per įvairiausius internetinius trolius ir botus, kitaip tariant, pilant žibalo į ugnį.
Šiandien Lietuvoje matome hibridinio spaudimo priemonių kompleksą: balionai, trikdantys oro susisiekimą, nelegalūs sienos pažeidėjai, didinantys nepasitikėjimą Lietuvos valstybe, augantis dezinformaciją skleidžiančių internetinių trolių veikimas socialiniuose tinkluose, netiesioginis radikalių politinių partijų rėmimas, kibernetinės atakos, piliečių sekimas, naudingų informatorių ir aktyvistų paieška. Problema yra ta, kad chaosą galime supainioti su demokratija, nuomonių įvairove, politinių partijų ir idėjų konkurencija. Vis dėlto yra didelis skirtumas tarp žaidimo pagal taisykles ir chaoso.
Problema yra ta, kad chaosą galime supainioti su demokratija, nuomonių įvairove, politinių partijų ir idėjų konkurencija. Vis dėlto yra didelis skirtumas tarp žaidimo pagal taisykles ir chaoso.
Kiekvienas krepšinio aistruolis žino, kad sudėtinga dviejų krepšinio komandų kova yra ne chaosas, o vienų derinių priešinimas kitiems. O kai prasideda krepšinio aikštelėje chaosas, nebelieka nei sėkmingų individualių veiksmų, nei derinių. Demokratinės lenktynės yra normalus politinis žaidimas, čia nėra chaoso. O chaosas valstybėje pasireiškia kaip demokratinio politinio proceso griūtis, kai renkami nekompetentingi ministrai, į protestus nereaguojama, kai skęstama purvinose verslo schemose, kai nuolatos meluojama arba užsiimama šmeižimu, tuščiais skandalais. Tačiau dirbtinai keliamas chaosas turi savo logiką.
Chaoso teorija užgimė fizikos ir chemijos moksluose bandant aprašyti, prognozuoti ir valdyti sudėtingus netiesinius procesus. Chaosą sukelia socialinės ir politinės įtampos didinimas bendrame politiniame lauke, o ne atskiroje probleminėje vietoje. Tai yra neapibrėžtos panikos, nerimo auginimas, kai nėra matoma tiesioginė priežastis. Kartais keliamas chaosas yra palyginamas su keptuvėje kaitinamu aliejumi. Kad ir kaip bandytum išvengti vieno kurio nors burbulo sprogimo keptuvės paviršiuje, kaistant aliejui už akimirkos sulauksi kito burbulo sprogimo kitoje vietoje. Jei manai, kad kalti yra burbulai, apsiriksi. Tiesioginės prevencijos priemonės bus neefektyvios, nes būtina ne tiek su sprogstančiais burbulais kovoti, kiek mažinti chaosą didinančią įtampą. Oro balionai ir Vilniaus oro uosto uždarymas yra tik vienas iš sprogstančių burbulų. Priešiška pusė, pajutusi skonį, gali sprogdinti tų burbulų daugiau, augindama nerimą, nepasitikėjimą, baimę, cinišką populizmą.
Oro balionai ir Vilniaus oro uosto uždarymas yra tik vienas iš sprogstančių burbulų. Priešiška pusė, pajutusi skonį, gali sprogdinti tų burbulų daugiau, augindama nerimą, nepasitikėjimą, baimę, cinišką populizmą.
Rusijos generalinis štabas skiria keturias hibridinio karo fazes. Pirmas žingsnis, kaip jau sakiau, yra didinti neapibrėžtą chaosą. Jis turi parodyti vyriausybės negebėjimą valdyti situacijos, nemokėjimą susiorganizuoti ir sėkmingai, kompetentingai žaisti pagal taisykles. Pirmosios fazės metu pakanka remti bet kokius radikalus arba skatinti vyriausybių ir ministrų kaitą, gilinant korupciją ir nekompetenciją, įklimpimą į purvinas verslo schemas. Kompetencijos stoka krizių laikotarpiu yra didelis chaoso kėlėjų pasiekimas. Nevaldomiems procesams skatinti būtinos ir kitos priemonės: kibernetinės, energetinės, informacinės, saugumą trikdančios ir masinį nepasitenkinimą sukeliančios.
Pirmosios fazės rezultatas yra įvairių krizių sukūrimas. Antrosios fazės metu atakuojantys išsirenka, ką šitame chaoso puode remti, kokį vieną ar kelis prieštaravimus išryškinti. Tuo metu Rusija gali netiesiogiai ir bent iš dalies perimti atskirų procesų valdymą Lietuvoje. Anksčiau to buvo siekiama per energetiką, šiandien – per tranzitą, pavyzdžiui, aktyvuojant susisiekimo su Kaliningradu krizę. Trečiasis žingsnis yra krizės gilinimas ir bandymas tiesiogiai valdyti procesus. Tik tada ir pamatome nežinia kieno žaliųjų žmogeliukų savo šalyje. Klaidinga manyti, kad Krymo okupacija 2014 metais prasidėjo nuo nežinia kieno kareivių. Jų atsiradimas tik parodė, kad chaoso sukelta krizė pažengė toli. Paskutinė fazė yra naujos tvarkos politinis ir teisinis įtvirtinimas. Jam pasisekus atviro karo nebereikia.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
