Naujienų srautas

Nuomonės2025.11.27 10:24

Giedrius Česnakas. Bepilotės sistemos ir gynybos transformacija: septynios kryptys

00:00
|
00:00
00:00

Diskusijos dėl bepiločių sistemų vietos Lietuvos gynyboje šiandien yra vienos aktyviausių. Jas skatina tiek kariniai ekspertai, tiek politikos formuotojai, tiek visuomenės susidomėjimas Rusijos ir Ukrainos karo patirtimi. Šioje diskusijos reikia įvertinti septynias kryptis, kurios galėtų būti pagrindu formuojant bepiločių sistemų plėtrą Lietuvos kariuomenėje. 

Bepiločių sistemų pajėgumų vystymui Lietuvos kariuomenėje reikalingas atskiras pajėgumų vystymo vienetas – valdyba. Bepilotės sistemos šiandien naudojamos ore, sausumoje, jūroje ir po vandeniu. Jos atlieka žvalgybos, smūgio, logistikos, medicinos evakuacijos užduotis, o kartu išplečia ir kovos su bepiločiais priemonių spektrą. Šių sistemų visuma tampa gana sudėtinga, tad joms vystyti reikėtų centralizuotos valdymo struktūros. Esminės bepiločių sistemų kompetencijos galėtų būti sutelktos vienoje vietoje – potencialioje Bepiločių sistemų pajėgumų vystymo valdyboje Gynybos štabe. Čia galėtų būti sekamos ir vertinamos pasaulinės tendencijos, identifikuoti bepiločių vystymo Lietuvos kariuomenėje prioritetai, formuojami operaciniai reikalavimai vystant bepiločių pajėgumus sausumos, oro ir jūrų pajėgose, taip pat kovos su bepiločiais pajėgumus. Tokia valdyba galėtų teikti siūlymus dėl reikalingų pokyčių karinių pajėgumų vystymo planuose įvertinant technologinę kaitą ir kitų valstybių pamokas. Toks vienetas galėtų užtikrinti, kad bepiločių ir kovos su jais sprendimai būtų vystomi kryptingai, o ne fragmentiškai, kad būtų aiškūs karininkai, veikiantys projektų vadovų principu, atsakingi už šį pajėgumą.

Bepiločių taktikos vystymas, mokymas ir integravimas padaliniuose. Rusijos ir Ukrainos karas rodo, kad bepiločiai keičia mūšio lauką ir taktiką visais lygmenimis. Matome, kaip bepiločiai keičia šarvuotą techniką, jos taktinį panaudojimą, pėstininkų taktiką, operacijas jūroje bei oro gynybą. Nors NATO pajėgos veikia kitaip nei Ukrainos gynybos pajėgos, nes pajėgumai yra nelygintini, bepiločiai ir kovos su jais priemonės neišvengiamai bus naudojamos nuo mažiausių iki didžiausių vienetų. Kiekvienas junginys, pagal jam tenkančią užduotį, turės skirtingų tipų bepilotes sistemas, nuo žvalgybos iki smūgio ir oro gynybos. Būtų sunku patikėti, kad Lietuvos kariuomenės pėstininkų, artilerijos ar sunkiosios technikos, oro gynybos vienetai ar jūrų pajėgos veiks be bepiločių ar kovos su jomis sistemų.

Atsižvelgiant į tai, tampa būtini nauji taktikos vadovėliai. Būtina testuoti taktinius ir operacinius sumanymus per pratybas, pasitelkti karines simuliacijas (angl. war gaming), o gautus rezultatus integruoti praktikoje. Tuo pat metu būtina bendrauti ir bendradarbiauti su sąjungininkų pajėgomis Lietuvoje – drauge mokytis ir atrasti. Šauktinių mokymas taip pat turi būti peržiūrimas. Šauktiniams ne tik turi būti parodomas bepilotis, bet ir atliekami gilūs mokymai ir pratybos, lygiai taip pat kaip šaudymo. Vertinant tendencijas ir nuostolius Rusijos ir Ukrainos kare, panašu, kad bepiločių valdymas yra maždaug keturiolika kartų svarbesnis nei šaudymas, mat bepiločiais ar jiems padedant sukeliama apie 70 proc. nuostolių, kai tiesiogine ugnimi apie 5 proc. Akivaizdu, kad bepiločių valdymo įgūdžiai ir operacijų planavimas įtraukiant bepiločių komponentus tampa esminėmis karininkų ir karių kompetencijomis. Šioje vietoje Mokymų ir doktrinų valdybai tenka esminis vaidmuo maksimaliai efektyviai parengti Lietuvos kariuomenę ateities kariniam konfliktui.

Divizijoje turi atsirasti specializuotas bepiločių junginys. Lietuvai vystant Pirmąją diviziją kyla poreikis turėti specializuotą bepiločių sistemų junginį, kuris būtų pavaldus divizijos vadui, leidžiantis atlikti specifines operacines užduotis, leidžiantis smogti giliau ir intensyviau, gintis plačiau, taip kelti daugiau dilemų priešui. Paraleliai kiekvienas skirtingo dydžio junginys galėtų būti įgalintas atitinkamais bepiločių pajėgumais, teikti paramą šarvuotoms ir artilerijos pajėgoms, užtikrinti oro apsaugą sausumos pajėgoms. Tokio junginio nauda matoma ir Ukrainos pajėgose, kur bepiločių vienetai padeda kelti dilemas priešui plačiame operaciniame lauke.

Akivaizdu, kad bepiločių valdymo įgūdžiai ir operacijų planavimas įtraukiant bepiločių komponentus tampa esminėmis karininkų ir karių kompetencijomis.

Ne visos bepilotės sistemos turi būti laikomos ilgalaikiu turtu. Šiuo metu bepiločių sistemos – įskaitant pirmojo asmens matymo bepiločius (bepiločius kamikadzes) – yra apskaitomos kaip ilgalaikis kariuomenės turtas. Tai apsunkina jų naudojimą mokymo tikslais ir pratybose. Šios sistemos genda, dūžta, greitai sensta, todėl dalis jų turėtų būti prilyginamos šaudmenims. Kariai nepabandę sunaikinti imituojamo priešo, kuris turi slopinimo sistemas, tikrai nebus efektyvūs mūšyje. Be to, įsigyjant tokias sistemas turi būti įsigyjamos ir atsarginės detalės bei mokoma tokias sistemas taisyti. Didelę dalį tokių pratybose ar mokymuose sugadintų sistemų galima pataisyti ir vėl jas naudoti mokymams. Konflikto metu nebus prabangos laukti vis naujų sistemų, bus naudojama viskas, bus tobulinama ir modifikuojama. Geriau tokių įgūdžių įgyti dabar.

Svarbiausia – ne didelis dronų skaičius sandėliuose, o greita gamybos ir atnaujinimo sistema. Besitęsiančios diskusijos apie „dronų sieną“ neleidžia identifikuoti esminės problemos. Šiuo metu nereikalingas didžiulis bepiločių oro sistemų kiekis sandėliuose. Įsigijus didelį kiekį bepiločių sistemų šiandien, po pusmečio ar metų siekiant išlaikyti maksimalų efektyvumą jas visas reiks atnaujinti ir įdiegti naują programinę įrangą. Šiandien bepilotės sistemos reikalingos karių mokymui.

Įsigijus didelį kiekį bepiločių sistemų šiandien, po pusmečio ar metų siekiant išlaikyti maksimalų efektyvumą jas visas reiks atnaujinti ir įdiegti naują programinę įrangą. Šiandien bepilotės sistemos reikalingos karių mokymui.

Strateginiu lygmeniu reikalingi bepiločių surinkimo pajėgumai ir atsargos, kurios leistų greitai pagaminti didelį skaičių bepiločių sistemų esant poreikiui. Geriausias sprendimas turėti nustatytą bazinį sistemų rezervo skaičių, jas, gal ne taip efektyviai, bet būtų galima iš karto naudoti per konfliktą. Paraleliai reikalingas bazinis kovos su bepiločiais sistemų rezervas kariuomenėje, ir ne tik siekiant apsaugoti vienetus ir karius, bet ir kritinę civilinę infrastruktūrą. Žymiai didesnis skaičius turi būti imtas gaminti prasidėjus konfliktui ar fiksuojant, kad jis neišvengiamas, naudojant tuo metu esančias technologijas. Atsižvelgiant į tai, turi būti tobulinamas įsigijimų modelis, leidžiantis ne tik pirkti galutines sistemas, bet ir atsargines jų detales, programinį atnaujinimą ir masinės gamybos užtikrinimo paslaugas esant poreikiui.

Nuolatinis bepiločių tobulinimo ciklas – esminė prielaida bepiločių inovacijoms. Siekiant išlaikyti technologinį bepiločių pranašumą būtina nuolatinė kariuomenės ir gynybos pramonės sąveiką testuojant ir tobulinant oro, jūrų ir sausumos bepiločius. Tam reikalingas atskiras testavimo kompetencijų centras kariuomenėje, aprūpintas modernia testavimo įranga, jis neatidėliotinai ir nepertraukiamai teiktų grįžtamąjį ryšį gamintojams. Šis ciklas ne tik leistų tobulinti bepiločius, bet ir vertinant jų galimybes, adaptuoti sausumos, oro ir jūrų pajėgas, jų taktikas. Reikalingos sąlygos nuolatiniams bepiločių ir kovos su jais eksperimentams. Tokios kompetencijos natūraliai patenka į Mokymo ir doktrinų valdybos atsakomybės sritį.

Kariuomenės ir pramonės interesai skiriasi – tai reikia pripažinti. Kai kalbame apie Lietuvos gynybos pramonės stiprinimą ir karinių pajėgumų stiprinimą, reikia įvertinti, kad verslo ir kariuomenės interesai yra skirtingi. Kariuomenė siekia įsigyti efektyvias sistemas už kuo mažesnę kainą, o gamintojai – jas parduoti kuo brangiau. Mažos valstybės šioje srityje susiduria ir su kita problema – fragmentuotos rinkos neleidžia vietos įmonėms augti. Visos valstybės siekia nusipirkti vietos gamintojų bepiločius, o nacionalinėje rinkoje konkuruoja ne viena įmonė dėl vienintelio pirkėjo Lietuvoje – Lietuvos kariuomenės. Nepaisant noro remti vietos gynybos pramonę, prioritetas turi būti teikiamas gynybos pajėgumams ir technologiniam pranašumui, nepriklausomai nuo to, ar gamintojas vietinis, ar užsienio.

Viena iš išeičių vietos gamintojams jungtis – kurti nacionalinius ar regioninius „čempionus“. Šios „čempionų“ įmonės turėtų didesnius gamybos pajėgumus, sujungtų daugelio įmonių pranašumus ir galėtų sukurti produktų įvairovę. Būtent iš šių įmonių būtų galima užsakyti ne tik bepiločius ar kovos su jais sistemas, bet ir paslaugas, užtikrinti atsargas, atnaujinimą ir surinkimo pajėgumų rezervą esant poreikiui. Tai leistų užtikrinti tiek gamybos pajėgumų mastą, tiek technologinį konkurencingumą.

Bepiločiai neabejotinai keičia karinius veiksmus ir verčia kariuomenes visame pasaulyje prisitaikyti. Lietuvai svarbu nepervertinti atskirų technologijų, bet kryptingai integruoti bepiločius į daugiadėmenę karybą, suderinti jų vystymą su tradiciniais pajėgumais ir užtikrinti lankstų, į ateitį orientuotą įsigijimų modelį. Tik taip galima išnaudoti jų potencialą Lietuvos ir regiono saugumui stiprinti.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą