Naujienų srautas

Nuomonės2023.12.05 18:42

Giedrius Česnakas. Europos strateginių pajėgumų poreikis

00:00
|
00:00
00:00

2024–2025 metai Europai bus kupini itin didelių iššūkių, į kuriuos Europos Sąjungai būtina reaguoti generuojant realius Europos strateginius pajėgumus.

Europos saugumo ir gynybos politiką bei paramos Ukrainai galimybes apibrėš trys esminiai veiksniai. Pirmasis – prezidento rinkimai Jungtinėse Amerikos Valstijose ir potenciali atvirai prieš NATO ir paramą Ukrainai nusiteikusio Donaldo Trumpo pergalė. Antrasis, net jeigu Donaldas Trumpas ir nelaimės prezidento rinkimų, JAV vis daugiau dėmesio teiks Indijos ir Ramiojo vandenynų regionams, Kinijos Liaudies Respublikos sulaikymui ir galimam konfliktui dėl Taivano, o ne Europos saugumui. Trečiasis – Rusijos karinės galios didėjimas. Šiame kontekste dauguma ES valstybių narių nėra pasirengusios žymiai didinti savo karinių pajėgumų ir paramos Kyjivui. Daug Europos Sąjungos valstybių vis dar nesuvokia, kad gyvena ne taikos sąlygomis, o jų geostrateginės pozicijos nuolat ir ilgam blogėja. Tai reikalauja drąsių sprendimų, keičiančių gynybos, ekonomikos, eksporto ir pramonės politikas.

Pirmiausia, ES turi atsisakyti strateginės autonomijos idėjos. Nors ES norėtų save laikyti geopolitine veikėja, deja, ji neturi reikiamų galios instrumentų labiau paveikti tarptautinę aplinką. Europos saugumas vis dar priklausomas nuo JAV. Europos valstybių kariuomenės yra mažos ir nepasirengusios kontinento ir sąjungininkų gynybai. Europos gynybos pramonė nėra pajėgi įgyvendinti duotų pažadų aprūpinti Ukrainą artilerijos sviediniais, o ginklų ir platformų perdavimas itin vėluoja ir yra nepakankamas.

Praėjo septyneri metai nuo strateginės autonomijos deklaravimo, buvo sukurti ar aktyvuoti įvairūs formatai ir institucijos, tačiau realus valstybių gynybos pajėgumų padidėjimas siejamas ne su šiomis iniciatyvomis, bet su nacionaliniais sprendimais didinti gynybos išlaidas ir įsigyti naują ginkluotę. Šiame kontekste nereikia pervertinti ir D. Trumpo „spaudimo“ NATO narėms dėl išlaidų gynybai didinimo, nes gynybos išlaidas didino tik tos valstybės, kurios matė tiesioginę Rusijos grėsmę. Galiausiai Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos apsunkino ir susilpnino bendradarbiavimą gynybos srityje, nors Jungtinė Karalystė išlieka viena svarbiausių veikėjų Europos gynybos architektūroje. Suomijos prisijungimas ir Švedijos ambicija tapti NATO nare akivaizdžiai parodė, kad netikima Europos autonomiškumu gynybos srityje.

Prasidėjus konvenciniam ar hibridiniam konfliktui kovoja ne biurokratinės institucijos, agentūros, formatai ir idėjos apie Europos autonomiją, kovoja apmokyti kariai ir jų valdoma technika, nesvarbu – tai Lietuva, Lenkija, Belgija ar Italija. Yra daugiau nei absurdiška, kad į pabaigą einant antriesiems plačios Rusijos invazijos į Ukrainą metams didžioji ES valstybių narių dalis nėra pasiekusi bent 2 proc. nuo BVP gynybai (kai kurios numato tai pasiekti tik 2035 m.), nedidina personalo skaičiaus ginkluotose pajėgose ir nesugeba „užkurti“ gynybos pramonės. Pajėgų generavimas yra absoliutus prioritetas, kuris priklauso nuo nacionalinių valstybių sprendimų. Verta pripažinti nemalonų faktą, bet sausumos pajėgų skaičius (masę) privalės generuoti rytų flango valstybės. Tuo tarpu Europos sąjungininkai geostrategiškai neturėtų dairytis į Indijos ir Ramiojo vandenynų regionus, nes jie nėra pajėgūs savarankiškai apginti savojo kontinento.

Yra daugiau nei absurdiška, kad į pabaigą einant antriesiems plačios Rusijos invazijos į Ukrainą metams didžioji ES valstybių narių dalis nėra pasiekusi bent 2 proc. nuo BVP gynybai (...)

Antra, Europa turi turėti pakankamas įgalinančias platformas. Nuolatinio Europos Sąjungos struktūrizuoto bendradarbiavimo (PESCO) projektai turėjo sukurti naują Europos šeštos kartos naikintuvą, naują pagrindinį kovos tanką, o šalia to apaugo daugiau nei 60 projektų, kurių pajėgumų ar įgalinimo generavimo galimybės, švelniai tariant, lieka ribotos, jau nekalbant, kad PESCO nekuria jokios ES strateginės kultūros, kuriai buvo sukurtas.

Reikalingas radikalus PESCO pertvarkymas ir susitelkimas į kelis esminius projektus, kurie ES valstybių kariuomenes padarytų mažiau priklausomas nuo JAV teikiamų įgalinimo pajėgumų įgyvendinant operacijas už ES ribų ir užtikrinant gynybą. Greta karinio mobilumo projekto, kuris itin svarbus, bet labai lėtai juda, o juda tik todėl, kad siejamas su NATO, ES turėtų susitelkti ties strateginio perdislokavimo vystymu, pažangios oro žvalgybos sistemos plėtojimu ir lėktuvų aprūpinimo degalais ore galimybėmis. Šie projektai įgalintų viso kontinento valstybių kariuomenes, taip pat užtikrintų JAV karių perdislokavimą į Europą, net jeigu JAV būtų įsitraukusi į konfliktą Pietryčių Azijoje. Bendradarbiavimas tankų kūrimo srityje tarp Vokietijos, Prancūzijos ir kitų valstybių kompanijų iš esmės turėtų būti pačių kompanijų iniciatyva, o ne grindžiamas dirbtiniu „sukergimu“ ES projekte.

Trečia, turi būti beprecedentis dėmesys gynybos pramonei. Nepaisant visų sankcijų Rusijai, kurios ją tik labai ribotai veikia, Rusija sugebėjo kelis kartus padidinti tankų ir raketų gamybą, susikūrė itin didelius dronų gamybos pajėgumus. Paradoksas, bet ginkluotės ir amunicijos gamybos apimtimis Rusija potencialiai viršija Vakarų gamybos pramonės pajėgumus. Beprecedentės išlaidos karui, saugumo institucijoms ir gynybos pramonei ne žlugdo, bet skatina jos ekonomiką ir didina gyventojų pajamas. Rusija, kurios dalis pasaulio BVP siekia apie 3 proc., 2024 m. skirs 150 mlrd. eurų karo išlaidoms, o ES valstybės, kurių dalis sudaro apie 15 proc. globalaus BVP (penkis kartus didesnė), tesieks 270 mlrd. eurų (vos 1,8 karto daugiau, nei skiria Rusija).

Rusija atnaujina daug senos ginkluotės, senų tankų, modernizuoja aviacines bombas. Ji pasirinko modelį, kurį galima įvardyti „pakankamai gerai“ (angl. good enough). Europietiški ginklai technologiškai pažangesni, bet jų yra kelis kartus mažiau, gamyba kelis kartus lėtesnė, o ir kaina yra nepalyginamai aukštesnė. Pigių dronų naudojimas keičia mūšio lauką. Dėl šios priežasties ES valstybės turėtų pergalvoti, kaip tai gali paveikti turimą technologinį pranašumą, bei galvoti apie „pakankamai geras“ ir pigesnes alternatyvas?

ES valstybės iš dalies apsimeta, kad taiko sankcijas Rusijai.

Tuo pat metu Europoje matomas kūrybingumo trūkumas. Jeigu Rusija pagamina daugiau artilerijos sviedinių, nei gali pagaminti Europa, tai reikia pagalvoti, kokius technologinius sprendimus būtina priimti, siekiant pašalinti šį Rusijos pranašumą, o ne pariteto ar pagaminti daugiau. Tokia pat strategija turi būti ir dėl FPV dronų. Jau Pirmajame pasauliniame kare buvo matoma, kad karas nelaimimas dalyvaujant pagamintų ir iššautų artilerijos sviedinių lenktynėse. Strategija šioje vietoje turi būti ne tik ginklai, jų gamyba ir perdavimas Ukrainai, bet pirmiausia strateginių dilemų Rusijai sukūrimas. Gaila, bet šiuo metu jokios strateginės dilemos jai nesukuriamos, net ekonomikos srityje.

ES valstybės iš dalies apsimeta, kad taiko sankcijas Rusijai. Rusijos gamtinės dujos vis dar perkamos Austrijoje, suskystintos gamtinės dujos perkamos Prancūzijoje, Belgijoje ir kitose valstybėse. Naftos produktai perkami ne tiesiai iš Rusijos, bet Azijos valstybių, kurios pigiai perka rusišką naftą, ją perdirba ir produktus parduoda Europos valstybėms. Lustų ir kitų technologiškai pažangių prekių eksportas į Rusijos kaimynystėje esančias valstybes išaugo dešimtimis kartų. Korporacijos ir politikai nėra tokie naivūs, kad nesuprastų, kur galiausiai šios prekės atsiduria. Galimybės Rusijai apeiti sankcijas taip pat išaugo, nes santykinė Vakarų ekonominė galia yra sumažėjusi.

Laikas pripažinti, kad sekinimo karą laimi Rusija, o jos potencialas didėja, nes Europa nesugeba mobilizuotis.

Laikas pripažinti, kad sekinimo karą laimi Rusija, o jos potencialas didėja, nes Europa nesugeba mobilizuotis. Negalima kalbėti apie jokią autonomiją nuo JAV. Svarbu, kad JAV nedeklaruotų autonomijos nuo Europos, jos mažėjančios santykinės galios ir svarbos kontekste.

Europos prioritetas turi būti strateginių pajėgumų gynybos, ekonomikos ir pramonės srityse didinimas, o ne autonomija ir biurokratizacija. Galiausiai būtinas suvokimas, kad ES yra įtraukta į Rusijos agresijos karą, o jo rezultatai bus ilgalaikiai ir apims visas sritis nuo Europos saugumo, galios pasiskirstymo pasaulyje, branduolinių ginklų plėtros iki normų ir vertybių persvarstymo.

LRT yra žiniasklaidos priemonė, sertifikuota pagal tarptautinę Žurnalistikos patikimumo iniciatyvos programą