Krizes galima suvokti dvejopai. Pirmuoju atveju krizė laikoma tradicinės tvarkos griūtimi sukuriančia tik neigiamas pasekmes. Antruoju atveju krizė laikoma adaptacija prie naujos realybės, leidžianti susikurti naujas galimybes ir gauti naudą, kol kiti vengia prisitaikyti.
COVID–19 pandemija parodė, kokie pažeidžiami daugelis visuomenės veiklos sektorių. Su iššūkiais susiduria ekonomika, sveikatos apsauga, valstybės administravimas, krašto apsauga, komunikacijos ir transporto sektoriai, net miestų planavimas. Jau dabar pažangiausios pasaulio kompanijos planuoja keisti prekybos sistemas. Architektai galvoja apie miestų, pastatų ir gyvenamųjų erdvių planavimo pokyčius.
Vis dėlto, didžiausias iššūkis tenka švietimui. Susiduriant su pandemija dar kartą paaiškėjo, kad Lietuva yra susitelkusi į trumpalaikius sprendimus tikėdamasi, kad tuoj bus grįžta prie tradicinio veiklos modelio. Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija mąsto apie mokslo metų pavėlinimą ir kaip vykdyti egzaminus. Ministerija dėjo pastangas moksleivius aprūpinti kompiuteriais, o universitetai talkino greitam mokytojų parengimui mokyti pasitelkiant nuotolinio mokymo priemones. Universitetai paskelbė dviejų savaičių pasirengimo dėstyti nuotoliniu būdu „atostogas“. Šiame kontekste pasigendama gilesnės ir intelektualesnės krizės iššūkių/galimybių analizės. Akivaizdu, kad švietimo sistemai reikia didžiulių pokyčių, apie kuriuos nekalbama.
Didieji pasaulio universitetai, skaičiuodami finansinius nuostolius, kuriuos patirs dėl pandemijos, ketina investuoti dešimtis milijonų, siekdami pritaikyti savo studijų programas nuotolinėms studijoms. Čia kalbama ne tik apie socialinius ar humanitarinius mokslus, kuriuos santykinai lengva pritaikyti studijoms nuotoliniu būdu. Kalbama apie medicinos, tiksliųjų mokslų ir inžinerijos studijų pritaikymą. Norėtųsi matyti panašius veiksmus ir Lietuvos institucijose, atsakingose už švietimo ir mokslo politiką.
Besiplečiant studijų nuotoliniu būdu galimybėms Lietuvos universitetams sunkiai seksis pritraukti studentus iš užsienio, kurie vengs vykti studijuoti į svečias šalis. Universitetai gali prarasti ir vietinius studentus dėl žymiai išaugusio geriausių universitetų prieinamumo, šiems siūlant kokybiškas nuotolines studijas. Be investicijų į nuotolines studijas universitetų būklė prastės.
Aišku, visuomet galima palikti universitetus ir tegul jie išgyvena „bado žaidynėse“. Ar ar tai išmintingos politikos ženklas? Vargiai. Lietuvos universitetai nevaldo tokių finansinių resursų, kad galėtų nuotolinių studijų parengimui skirti bent kelis milijonus. Valstybės investicijos į nuotolinių studijų rengimą nebūtų parama – tai būtų galimybių konkuruoti sąlygų suteikimas. Puikus būdas parodyti, kad tikrai galvojama apie žinių ekonomiką, kad investuojama į būsimų darbuotojų protus ir adaptacinius gebėjimus.
Žvelgiant plačiau, finansų reikia ne tik parengti studijų dalykus ir programas, bet ir keisti besimokančios ir bestudijuojančios kartos mąstymą, kuris iššūkius sutiktų kaip galimybes, o ne atsisakydami keistis. Mokymas ir švietimas turi būti nukreipti ne į informacijos atkartojimą.
Tikslas turi būti kūrybingų asmenybių rengimas, kurios galėtų greitai susieti informaciją, pasiūlyti naujas idėjas ar sukurti naujus produktus besikeičiančiose aplinkybėse. Ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste tai tampa tik dar svarbiau.
Taip, bazinės žinios yra būtinos, bet jų tikrinimas turi sietis su interpretaciniais ir sintezės gebėjimais – kūrybiniu mąstymu. 21 amžiuje paieškos sistemos ir duomenų bazės leidžia greitai surasti informaciją. Gebėjimas jos ieškoti, apdoroti, kritiškai vertinti ir interpretuoti yra tai, ko turi būti mokoma. Švietimo tikslas neturi būti darbuotojų rengimas darbo rinkai, nes vos per kelis mėnesius pamatėme, kaip greitai darbo rinka gali pakisti. Tikslas turi būti kūrybingų asmenybių rengimas, kurios galėtų greitai susieti informaciją, pasiūlyti naujas idėjas ar sukurti naujus produktus besikeičiančiose aplinkybėse. Ketvirtosios pramonės revoliucijos kontekste tai tampa tik dar svarbiau.
Galbūt krizės metu pavyks įsisamoninti, kad švietimo kokybę lemia ne universitetų skaičius (ilgą laiką diskusija buvo nukreipta būtent į tai), bet turinys – ko mokoma ir kaip mokoma. Universitetų kokybę nustato ne tai, su kokiais balais priimami mokyklas baigę moksleiviai, bet tai, kaip jie patobulėjo per studijų laiką. Universitetų kokybę lemia ne 100 ar 150 studentų auditorijos ir didžiulis krūvis dėstytojams (nes taip taupoma), bet tai, kiek dėstytojas ir mokslininkas turi laiko mąstyti ir kurti atsiribojęs nuo dėstymo ir administracinių pareigų. Nuo dėstymo pervargęs ir administracinėmis funkcijomis užkrautas dėstytojas vargiai turi laiko sugalvoti naują idėją ar parašyti – sukurti kokybišką indėlį moksle.
Buvo daug viešiesiems ryšiams skirtų politikų kalbų apie mokytojo profesijos prestižo kėlimą. Graži buvo retorika, aišku, greitai pamiršta. Mokytojo profesijos prestižiškumas nulemiamas ne tik politinių sprendimų, bet ir pačių mokytojų. Kai kurie iš jų tiesiog nėra pajėgūs savo pavyzdžiu rodyti gebėjimo ugdyti iššūkiams pasirengusias jaunas asmenybes.
Per vienus nuotoliam mokymui skirtus kursus mokytojai komentaruose piktinosi, kodėl jie dabar turi mokytis kurti nuotolinio mokymo klases. Anot jų, jie tiesiog turi mokyti pagal parengtą programą, o štai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija privalo parengti visas nuotolinio mokymo klases, kuriose jie dirbs. Jeigu mokytojas nesugeba ir nenori mokytis, abejotina, ar jis gali mokyti kitus.
Diskusijose dėl mokytojų rengimo vėl susiduriame su debatais, kiek institucijų rengs mokytojus nediskutuojant, kaip jie bus rengiami. Kažkaip susidaro įspūdis, kad per 30 metų po nepriklausomybės paskelbimo vis dar kalbame apie vienetus (kaip planinėje ekonomikoje), bet ne apie turinį. Nekalbame, ką ir kodėl darome? Ko tikimės? Nesvarbu, kiek bus mokytojus rengiančių institucijų, svarbu, kokius mokytojus jos parengs. Ar mokytojai bus pavyzdžiai vaikams, nesvarbu, tiesiogiai ar nuotoliniu būdu?
Jeigu mokytojas nesugeba ir nenori mokytis, abejotina, ar jis gali mokyti kitus.
Universitetų dėstytojai gana greitai prisitaikė prie pasikeitusių aplinkybių. Vis dėlto, patirtis rodo, kad nuotolinis mokymas reikalauja daugiau laiko resursų, jeigu siekiama dėstyti kokybiškai. Didesnės laiko sąnaudos, skiriamos paskaitų užduočių rengimui, dėstytojams atsilieps mažesniu duomenų rinkimu ir analize, mažesniu mokslinių publikacijų skaičiumi. Prieigos prie laboratorijų problemos aktualios tiksliųjų mokslų atstovams.
Vis dar nekalbama, kokios lėšos bus skiriamos kokybiško nuotolinio mokymo vystymui. Ar bus atsižvelgta į suvaržymus mobilumui ir mokslinėms konferencijoms vertinant mokslo rezultatus ir studijų programas?
Švietimas ir mokslas gali kurti visuomenę, gebančią prisitaikyti ir pasinaudoti galimybėmis. Nepaisant viso to, švietimas ir mokslas niekada neatsiduria tarp finansavimo prioritetų. Pasirenkamas lengviausias kelias – išdalinti 1 milijardą (2 proc. valstybės BVP) eurų po 200 eurų kiekvienam gavėjui prieš rinkimus. Ar tikrai nėra reikalingos ilgalaikės investicijos į švietimą ir mokslą parengiant visuomenę, kurioje iššūkis vertinamas kaip galimybė?
Sėdžiu po obelim ant upės kranto,
Pilvas gėrio pilnas.
Dėl rytojaus nesijaudinu,
Jaudinsiuos tik jam atėjus.
