Prancūzui Fabrice‘ui Sorlinui yra 43 metai. Jis – katalikas, branginantis Bažnyčios tradiciją, moralę, senąją liturgiją, priklausantis „tradicionalistų“ bendruomenei, nepripažįstančiai II Vatikano susirinkimo bažnytinės reformos. Vedęs, turi 9 vaikus. Pastaruosius 20 gyvenimo metų pašventė kovai prieš gėjus. Jausdamas, kad kovos laimėti negali, apie 2020 m. persikėlė gyventi į šalį, kurios visuomenė nenuilstamai alsuoja dvasingumu ir puoselėja „tradicines vertybes“ – į Putino Rusiją.
Po 2022 m. vasario mėn. Fabrice‘as ėmė reguliariai lankytis Rytų Ukrainoje ir aiškinti Rusijos kariams (yra apdovanotas retorikos talentu), kokią šventą misiją jie vykdo naikindami ukrainiečius, suvedžiotus šėtono iš Vakarų. Apie Farbice‘o šeimą buvo sukurtas filmas, kurį šių metų liepos mėnesį su pasididžiavimu demonstravo Rusijos televizija: mergaitės rausvomis suknelėmis, berniukai melsvais jūreiviškais marškinėliais – visi tryško džiaugsmu, dėkodami Prezidentui, o po to sutartinai uždainavo katiūšą; motina susijaudinusi pasakojo, kaip jai rūpi Donbaso vaikai, kankinami ir žudomi Kyjivo smogikų.
Kitas katalikas tradicionalistas amerikietis Josephas 2023 m. rugsėjo mėn. su 6 vaikų šeima iš Kanzaso valstijos taip pat persikėlė gyventi į Rusiją dėl panašių priežasčių. Kartą su dukrele jis vaikštinėjo prekybos centre ir sutiko „keistą asmenį“. Dukrelė negalėjo pasakyti, ar tai vyras, ar moteris. Susitikimas su translyčiu, vaikščiojančiu viešoje erdvėje, taip sukrėtė visą šeimą, kad ji neabejojo patyrusi „velnio ataką“ ir nusprendė, vaikų gerovės vardan, keltis ten, kur tokių atakų būti negali – į Maskvą.
Susitikimas su translyčiu, vaikščiojančiu viešoje erdvėje, taip sukrėtė visą šeimą, kad ji neabejojo patyrusi „velnio ataką“ ir nusprendė, vaikų gerovės vardan, keltis ten, kur tokių atakų būti negali – į Maskvą.
Čia Josephas gavo gerai apmokamą darbą informacinių technologijų srityje (rusiškos įmonės pavadinimo žurnalistams nėra linkęs atskleisti) ir sukūrė amerikiečiams skirtą „Youtube“ kanalą „Mano namai Rusijoje“, pasakojantį apie nuostabų gyvenimą Putino šalyje. Pikti liežuviai kalba, kad Josephas yra tiesiog ypatingo laipsnio naudingas idiotas, o gal greičiausiai atlieka aukšto lygio propagandisto pareigas. Tačiau, bet kuriuo atveju, argi galime suabejoti jo meile Jėzui ir Rusijos Prezidentui?
Kitam karštai tikinčiam amerikiečiui Derekui Huffmanui iš Teksaso pasisekė ne taip gerai. Jis irgi su 3 vaikais ir žmona DeAnna, turėjusia problemų su alkoholiu, 2025 m. pradžioje išvyko į dvasingąją Putino Rusiją: daugiau nepajėgė kęsti JAV „moralinio nuopuolio“, pasireiškiančio per „LGBT propagandą, baltųjų diskriminaciją ir blogą maistą“. Tačiau suvirintojas Derekas neturėjo nei oratoriaus talento, kaip Fabrice‘as, nei išskirtinių sugebėjimų informacinių technologijų srityje, kaip Josephas, todėl buvo apgyvendintas eiliniame būste Istroje, netoli Maskvos, kur yra apgyvendinami ir kiti šio pobūdžio „ideologiniai migrantai amerikiečiai“.
Vedamas troškimo gauti Rusijos pilietybę, gegužę leidosi išsiunčiamas kariauti į Ukrainą. Jam buvo pažadėtas kariuomenės mechaniko darbas toli nuo fronto linijos, bet jis atsidūrė pirmosiose jo gretose. Liepos mėnesį jo žmona „Youtube“ kanalu paskleidė įrašą, kad yra labai sunerimusi dėl vyro būklės ir kad iš vyriausybės negavo žadėtų pinigų, priklausančių jai, sutuoktiniui išvykus į frontą. Tiesa, pikti liežuviai šneka, kad moteris vėl įniko į alkoholį. Tačiau žurnalistams su ja susisiekus, ji patikino, kad jai „viskas gerai“.
Šie pavyzdžiai iliustruoja psichologinę Putino Rusijos trauką, kuriai dalis Vakarų piliečių negali atsispirti. Traukos variklis – deklaracijos „ginti tradicines vertybes“ ir „priešintis wokizmui“. Tai ypač efektyvu tarp Vakarų krikščionių, negalinčių priimti tam tikrų jų šalyse vykstančių socialinių reiškinių, ypač tokių, kurie (kaip taisyklė!) yra susiję su žmogaus lytiniu gyvenimu. Psichoanalitikai turbūt sakytų, kad tai greičiausiai reiškia jų pačių nesugebėjimą integruoti savojo seksualumo, bet dabar ne apie tai.
Dabar apie minėtą trauką. Putino Rusija puikiai naudojasi šių Vakarų piliečių nepasitenkinimu ir kviečia juos įsikurti rusiškame dvasingumo rojuje tam, kad pasaulio akyse būtų vertybių, tiesos, gėrio ir grožio Eldoradas: propagandinis šio kvietimo tikslingumas yra akivaizdus. Kad tikslas būtų pasiektas, nuo 2025 m. pradžios Rusija realizuoja „ideologinių vizų“ programą. Manoma, kad ja jau pasinaudojo keletas šimtų piliečių, daugiausia iš Vokietijos, Australijos, Kanados, o ypač iš Prancūzijos ir JAV.
Programai vadovauja Dūmos deputatė Maria Butina. 2018 m. ji buvo areštuota JAV už šnipinėjimą (vykdomą taip pat ir teikiant seksualines paslaugas – ko tik nepadarysi, kai reikia ginti tradicines šeimos vertybes!) ir išlaisvinta asmeninėmis Putino pastangomis po 18 mėnesių įkalinimo. Programa – svarbi ideologinio Rusijos karo, vykdomo visame pasaulyje, dalis. Jos oficialiuose pristatymuose vyrauja ši tema: Vakarų moralinis sugedimas, kurio esminiai bruožai – wokizmas ir genderizmas, bei Rusijos vyriausybės planas gelbėti vakariečius nuo šio sugedimo.
Putino Rusija puikiai naudojasi šių Vakarų piliečių nepasitenkinimu ir kviečia juos įsikurti rusiškame dvasingumo rojuje tam, kad pasaulio akyse būtų vertybių, tiesos, gėrio ir grožio Eldoradas: propagandinis šio kvietimo tikslingumas yra akivaizdus.
Programos potencialas – didelis. Nes krikščionių, morališkai konfliktuojančių su jų šalyse vykstančiais socialiniais reiškiniais, yra daug. Praeitą pavasarį Lietuvoje lankėsi žymi prancūzų psichoterapeutė Isabelle Chartier Siben, kurios knygą apie seksualinį, psichologinį ir dvasinį piktnaudžiavimą Bažnyčios aplinkoje, pavadintą „3 dienos naktyje“, esu išvertęs į lietuvių kalbą. Po knygos pristatymo kartu vakarieniavome ir kalbėjomės apie krikščionybės padėtį Prancūzijoje. „Povilai, tarė ji, tu net neįsivaizduoji, kiek daug katalikų Prancūzijoje žavisi Putinu ir Rusija“. „Kodėl taip? – paklausiau. – Ar dėl to, kad jie Putiną laiko tradicinių vertybių ir šeimos gynėju?“ „Taip, būtent dėl to“, – atsakė psichoterapeutė.
Šią vasarą viešėjau Prancūzijoje. Kaip visada, susitikau su senais draugais kunigais. Vienas jų – aukštą postą Bažnyčioje užimantis dvasininkas. Negalėjau jo nepaklausti apie Prancūzijos katalikus ir Putiną siejantį ryšį, tikėdamasis, kad mano tamsios nuojautos išsisklaidys. Išsiskaidė tik labai iš dalies. Itin gerai situaciją analizuojančio dvasininko atsakymas skambėjo maždaug taip. Dauguma Prancūzijos katalikų suvokia, kad Bažnyčia privalo rasti tokią dvasingumo formą, kuri atitiktų giliąją psichologinę visuomenės realybę ir kuri negali būti tiesiog perimta iš XIX a. bei paprasčiausiai atkartoti senųjų įvaizdžių, kartais naiviai vadinamų „tradicija“. Putino kerai šių katalikų nežavi ir jie šį vertina kaip agresorių, žudiką ir pavojų visai Europai.
Tačiau kita didelė (šis dydis mano pašnekovą neramino ne ką mažiau nei mane) katalikų dalis Putino Rusiją laiko idealu ir pasaulio gelbėtoja, o karą prieš Ukrainą traktuoja kaip būtiną Rusijos atsaką į moraliai degradavusių Vakarų agresiją. Kalbant apie ukrainiečių apsisprendimą gintis, šių katalikų vizija maždaug tokia: jauni ukrainiečiai buvo suvedžioti vakarietiško malonumų gyvenimo, todėl bando jį ginti Ukrainoje. Tiksliai tokią ukrainiečių pasiryžimo ginti tėvynę interpretaciją reguliariai išsako kraštutinių dešiniųjų politologas, didis krikščionybės gynėjas ir dar didesnis Rusijos mylėtojas Alexandre‘as del Valle. Kaip psichologiškai įmanoma atiduoti gyvybę už „malonumų gyvenimą“ – prisipažinsiu, man logiškai tai nėra suvokiama, bet logikos čia ieškoti nereikia. Reikia ieškoti galingos propagandos. Nes tokias mintis nuo 2014 m. (Maidano ir karo Ukrainoje pradžios) skleidė Prancūzijoje itin populiarūs tiek tarp katalikų, tiek tarp „geltonųjų liemenių“ Rusijos propagandiniai kanalai „Sputnik“ ir „Russia today“.
Uždraudus šiuos kanalus, jų darbus perėmė eilė prancūziškų žiniasklaidos priemonių. Mano pašnekovas nurodė prancūzų milijardieriaus Vincento Bolloré pavardę. Karštas katalikas, 10 milijardų turtą valdantis medijų magnatas yra nupirkęs televizijos kanalų grupę „Canal+“, leidybos namus „Fayard“, radijus „Europe 1“ ir RFM, daugybę plataus masto (pvz., „Paris Match“) ar specializuotų populiarių žurnalų (pvz., „Femme actuelle“). Jis yra stipriai visuomenės opiniją veikiančios komunikacijos grupės „Havas“ savininkas. Visose paminėtose žiniasklaidos priemonėse aiškiai identifikuojama prorusiška linija, ypač išsiskiria radijas „Europe 1“ bei žurnalas „Journal du dimanche“. Leidykla „Fayard“ leidžia buvusios „Russia today France“ prezidentės Ksenijos Fiodorovos knygas, o kitos Bolloré žiniasklaidos priemonės šiai damai nuolatos teikia tribūną: Rusijos propaganda Prancūzijoje tęsiasi katalikų milijardieriaus dėka.
Tačiau kita didelė (šis dydis mano pašnekovą neramino ne ką mažiau nei mane) katalikų dalis Putino Rusiją laiko idealu ir pasaulio gelbėtoja, o karą prieš Ukrainą traktuoja kaip būtiną Rusijos atsaką į moraliai degradavusių Vakarų agresiją.
„Tradicinių vertybių“ gynybos lozungas puikiai veikia. Juo mosuoja žmonės, kurie su jokiomis vertybėmis neturi nieko bendro, yra melagiai, plėšikai ir žmogžudžiai, o tas lozungas jiems leidžia suvedžioti tautas – tikra šėtono strategija. Tačiau kodėl paprasti katalikai, kartais pasižymintys puikiais intelektualiniais sugebėjimais ir socialiniais įgūdžiais, taip lengvai pakliūva į šiuos velnio nasrus ir tampa nusikaltimų prieš žmoniją bendrininkais?
Matau bent dvi priežastis. Prieš daugiau nei 20 metų, kai dar gyvenau Paryžiuje, bendravau su turtingų bankininkų katalikų šeima. Šeimoje buvo jaučiami psichologiniai sunkumai. Žmona, jautri asmenybė, mėgo paatvirauti ir išpasakoti išties nelengvus dalykus. Ją nuolatos persekiojo kaltės jausmas dėl to, kad yra turtinga. Nei aktyvi karitatyvinė veikla, nei lankymaisi pas psichologą nepadėjo. Į gyvenimą beldėsi depresija. Žvelgdamas dabartinėmis akimis matau, kad ši kilni moteris tiesiog negalėjo susitaikyti su savimi, pripažinti tamsių savo ir savo šeimos narių prigimties pusių, tam kad galėtų jas tinkamai spręsti. Buvo atkakliai bėgama nuo savęs pačios. Be abejo, šeimoje buvo ginamos „tradicinės vertybės“ – ši gynyba puikiai maskavo vidines problemas nuo savo pačios sąžinės. Deja, krikščionybėje vis dar stipriai jaučiamas atotrūkis tarp jos skelbiamų tiesų bei dorybių ir realios vidinės psichologinės ją išpažįstančiųjų būklės.
Jau ne vienerius metus analizuodamas seksualinio piktnaudžiavimo fenomeną Bažnyčioje, turėjau konstatuoti, kad jis gerokai dažniau pasitaiko tradicionalistinėse, „konservatyviosiose“ aplinkose, kuriose apie poreikį ginti „tradicines vertybes“ kalbama daugiausia (jokiu būdu neteigiu, kad seksualinio pobūdžio nusikaltimų nėra „liberaliau“ nusiteikusiuose katalikiškuose ar kitokiuose rateliuose, kaip liudija kardinolo McCarricko atvejis). Vien ko verti kardinolų Lópezo Trujillo ir Gulbinovičiaus, kunigo ir „Bažnyčios psichoanalitiku“ vadinto Tony‘io Anatrellos, kunigų ultrakonservatyvių bendruomenių įkūrėjų Marcialo Macielo Degollado ar Marie-Dominique‘o Philippe‘o atvejai! Matau tik tokį paaiškinimą: žmonės, nesugebantys pripažinti savo tamsiųjų pusių, jas pridengia nuo savęs ir nuo kitų „tradicinių vertybių“ ir jų gynybos lozungu. Taip gimsta vilkai avelių kailiais.
Seksualinio piktnaudžiavimo pavyzdys yra kraštutinis. Jį pateikiau tik tam, kad išryškėtų tam tikras psichologinis mechanizmas. Dauguma „konservatyviai“ nusiteikusių katalikų tikrai nėra linkę į seksualinius nusikaltimus, kaip ir mano paminėta bankininkų šeima. Bet pernelyg dažnai jie yra pakliuvę į to paties mechanizmo gniaužtus: yra nusiteikę ginti „tradicines vertybes“ ne todėl, kad mylėtų žmones, o todėl, kad negali priimti savęs, kad bėga nuo kai kurių savo asmenybės bruožų, norų, troškimų, minčių ir kitų vidinių procesų, kurių nenori matyti.
Matau tik tokį paaiškinimą: žmonės, nesugebantys pripažinti savo tamsiųjų pusių, jas pridengia nuo savęs ir nuo kitų „tradicinių vertybių“ ir jų gynybos lozungu. Taip gimsta vilkai avelių kailiais.
Ginti „tradicines vertybes“ – puiki tokio bėgimo priemonė. Tai suteikia iliuziją, kad vertybės jų gyvenime tarpsta. Ši iliuzija jiems būtina, nes reikia nuslėpti vertybinę tuštumą ar vidinį pragarą. Be abejo, šis nenuilstamas bėgimas nuo savęs sutampa su socialinės tikrovės kritika: visur aplinkui matyti moralinę degradaciją yra natūralu ir lengva, kai tai padeda nepripažinti savo paties netobulumų. Ir palaikyti Putiną tuomet tampa ne tik logiška, bet ir stipru: šio palaikymo radikalumas jiems leidžia galutinai psichologiškai įsitikinti savuoju teisumu.
Skaitytojo prašau mane suprasti teisingai. Aš tik išryškinu stiprią tendenciją, pasitaikančią „konservatyviose“ aplinkose: tokios aplinkos traukia vidinį konfliktą su savimi pačiais išgyvenančius žmones, nes po konservatyviais moralės lozungais yra lengviausia nuo savęs slėptis. Paties „konservatyvumo“ ar tradicionalizmo aš nekritikuoju ir mielai pripažįstu iš jo kylančio dvasingumo vertę, kai jis yra išgyvenamas autentiškai, o ne bandant bėgti nuo savęs. Autentiškų žmonių netrūksta tarp tradicionalistų. Ir kaip krikščionys jie myli kitus žmones (net kai jiems nepritaria) ir yra išmintingi, kad nepasiduotų banditų kerams. Jie priima save, todėl yra adekvatūs realybei.
Tačiau yra dar viena priežastis, dėl kurios daugybė krikščionių (ir ne tik) taip stipriai susitapatina su poreikiu ginti „tradicines vertybes“, kad ima šlovinti Putiną ir kitus nusikaltėlius.
Broliai ir seserys nekrikščionys turėtų suprasti, kad daugybei krikščionių matyti krikščioniško tikėjimo ir įprastinių vertybių atsitraukimą visuomenėje yra be galo sunku – iš po jų kojų yra išmušamas vertybinio gyvenimo pagrindas. Kaip jie reaguos? Didelė dalis krikščionių reaguoja sveikai, ieškodami novatoriško pagrindo, dvasinio atsinaujinimo evangelijose ir pozityvaus santykio su pakitusiu pasauliu. Kitiems reikia daugiau laiko viską apmąstyti, priimti, užmegzti dialogą.
Ginti „tradicines vertybes“ – puiki tokio bėgimo priemonė. Tai suteikia iliuziją, kad vertybės jų gyvenime tarpsta. Ši iliuzija jiems būtina, nes reikia nuslėpti vertybinę tuštumą ar vidinį pragarą.
Ir štai čia pasirodo wokizmas. Jis jokio laiko neduoda ir jokio dialogo megzti neketina: vietoje asmeninio ar socialinio dialogo jis vysto „atšaukimo kultūrą“ (cancel culture). Jis persekioja tikinčiuosius lygiai taip pat, kaip dar prieš kelis dešimtmečius tikintieji persekiojo visokius kitokius. JAV ir Prancūzijoje tokių persekiojimo atvejų apstu. Atleidimai iš darbo, knygų deginimas, viešos patyčios, apmėtymas kiaušiniais ir pomidorais – su tokiais reiškiniais pastaruoju metu susidūrė daugybė žmonių, ypač akademinės bendruomenės narių Vakaruose, drįsusių viešai nesutikti su kai kuriais wokizmo teiginiais arba paprasčiausiai įtartų nesutinkant.
Aš pats, visada pasisakęs už LGBT žmonių teises visuomenėje ir Bažnyčioje bei ketinantis tai daryti ateityje, esu sulaukęs patyčių ne tik iš kraštutinių dešiniųjų, bet ir iš Lietuvos wokistų tik todėl, kad nesutinku su jų metodais. Bet mano neigiama patirtis yra niekinė, palyginus su tuo, ką turi išgyventi kai kurie mano kolegos Prancūzijoje – atviri žmonės, raginantys baigti su visomis atskirtimis, integruoti geranoriškai nusiteikusius imigrantus, pripažinti LGBT žmonių poreikius, bet teigiantys, kad visa tai reikia daryti mąstant, aiškinant, kalbantis, atsižvelgiant į jautrią visų visuomenės narių tikrovę. Wokizmui jautri tikrovė neegzistuoja.
Todėl wokizmas yra ypač visuomenę išgąsdinęs ir įaudrinęs reiškinys. Dalies krikščionių (ir ne tik) reakcija tapo grynai gynybinė. Be abejo, geriausia gynyba – puolimas. Taip susiformavo dvi kraštutinės visuomenę poliarizuojančios grupės, radikalios ir nesutaikomos, nesibodinčios imtis kruvinų prievartos aktų.
Todėl wokizmas ir „atšaukimo kultūra“ yra geriausia, kas Vakarų visuomenėse galėjo nutikti Putinui. Jam beliko sužvejoti wokizmo išsigandusiųjų minias, jų baimę paversti pykčiu ir pyktį nukreipti ten, kur jam patinka.
