Sedimentacija yra geologinis terminas, paaiškinantis, kaip susidarė uolienos. Vandenyje ar ore esančios dalelės, veikiamos gravitacijos, pamažu nusėda, sutankėja, sustingsta. Taip atsiranda tvirtos uolos. Geologams tai – žinių šaltinis, nes uolose regimi sustingę procesai, kadaise dinamiškai pulsavę mūsų planetoje.
Bet dabar jie liudija tik praeitį ir mums atrodo mirę: uolų statiškumas bei kietumas mums nekelia asociacijų su gyvybe. Mūsų ausims keistai skamba Talio, pirmojo filosofo, žodžiai apie tai, kad net akmenys yra gyvi.
Filosofijoje sedimentacijos terminas taip pat vartojamas, daugeriopa prasme. Čia išskirsiu vieną jų. Jis apibūdina mąstymo procesą nuo jo pradinio ir gyvybingo impulso iki sustabarėjimo ir mirties. Šis procesas apima visas žmogaus gyvenimo sritis. Ar galime jam pasipriešinti?
Gyvenime retsykiais nutinka įvykis, kuris visa išjudina. Vienas įsimylėjo. Kitas rado svajonių darbą. Trečias atsivertė į kurią nors iš religijų. Dar kitas išmoko naujos meditacijos, įniko į naują autorių, sutiko naują guru, buvo įkvėptas naujos filosofinės idėjos. Yra daug tokių, kurie tarsi atgimė įsijungę į socialinį judėjimą, tarkim, savanorystę, o galbūt partiją ar pogrindį. Žmogaus pasaulis pasikeitė, nes jo sąmonė gavo naują gyvybinį impulsą.
Bet sedimentacija taip pat vyksta, ir nuo pat pradžių tai, kas buvo nauja, jauna bei gyvybinga, ima stingti ir tampa kieta uola. Mintys ir veiksmai tampa įpročiais, įpročiai – vis mažiau sąmoningu kartojimu, kartojimas – automatizmu. Kadaise gyvas žmogus dabar gyvena lyg automatas, nors lūpomis išpažįsta tas pačias vertybes. Kadaise kūryba pulsavusi mintis dabar išvirto į sausą schemą, nors turinys tas pats. Kadaise meile spinduliavę santykiai sunyko iki erzinančios rutinos. Politiniai ir religiniai sąjūdžiai, kadaise žadinę minias kilniausiems darbams, netrunka jas prislėgti diktatūrų pavidalu ar nykia demagogija, nors idėjos – tos pačios.
Krikščionys didžiuojasi, kad Bažnyčia gyvuoja jau 2000 metų. Kiek iš jų įvertina sedimentacijos faktą? Nepaisant pastaraisiais dešimtmečiais rodytų atsinaujinimo pastangų, Bažnyčia vis dar atrodo archajiška, ritualines paslaugas teikianti institucija, sustingusios moralės ir nesuprantamų dogmų saugykla, kurios direktoriai tebemanipuliuoja Dievo baudėjo, pragaro, nuodėmės sąvokomis. Šį sedimentuotą Bažnyčios įvaizdį be vargo aptiksime visuomenės nuomonėje.
Dar rimčiau yra tai, kad sedimentacija yra tebejaučiama pačios Bažnyčios viduje, tarp tikinčiųjų. Krikščionybei iki šiol tinka prieš 80 metų išsakyta Carlo Gustavo Jungo kritika: „Krikščionių pasaulis tapo tuščiaviduris gąsdinančiu laipsniu: iš jo teliko išoriniai blizgučiai. Vidinis žmogus buvo nustumtas į šalį ir todėl nepakeistas. Jo sielos būklė neatitinka tikėjimo, kurį jis lūpomis išpažįsta. Išoriškai viskas tvarkingai sudėliota vaizdiniuose ir žodžiuose, Bažnyčioje ir Biblijoje, bet viduje viso to nėra“ (Psychologie und Alchemie).
Nepaisant pastaraisiais dešimtmečiais rodytų atsinaujinimo pastangų, Bažnyčia vis dar atrodo archajiška, ritualines paslaugas teikianti institucija, sustingusios moralės ir nesuprantamų dogmų saugykla, kurios direktoriai tebemanipuliuoja Dievo baudėjo, pragaro, nuodėmės sąvokomis.
Ar galime pasipriešinti sedimentacijai? Kartais atrodo, kad savyje, ar savo tautoje, ar institucijoje, jau niekada nebeužčiuopsime pirmapradžio gyvybingumo. Liko tik pelenai, fosilijos, kurias galime tirti tik kaip užkonservuotą praeities vaizdinį. Tokie tyrimai daug pasakytų apie praeitį. O apie dabartį? Daugybė religijos ar tautos mylėtojų atrodo lyg lunatikai, fosilijas laikantys dabartinio gyvenimo idealais ir pykstantys ant visų, kurie pagal jų fantasmagorines idėjas atsisako gyventi. Ir vis dėlto, ar galima akmenis atgaivinti? Ar Talio intuicija, kad net negyvų būtybių pagrinduose pulsuoja gyvybė, yra ko nors verta?
Pati Dievo idėja mūsų sąmonėje nuolatos sedimentuojasi, „akmenėja“. Jai būtina vis iš naujo įkvėpti gyvybės. Kaip? Didysis viduramžių mistikas Mokytojas Eckhartas sakė: „Aš meldžiu Dievą, kad jis išlaisvintų mane nuo Dievo“ (Pamokslai, nr. 52, Beati pauperes spiritu). Ką reiškia šie keisti mistiko žodžiai? Kaip Dievas mus gali išlaisvinti nuo Dievo?
Dievo idėja mūsų sąmonėje stabarėja, bet tikrasis Dievas joje gyvena. Jeigu pajėgtume apsivalyti nuo stabarėjančių idėjų apie Dievą, išgyventume gyvąjį Dievą. Idėjos stabarėjimas yra mūsų problema, o jos sprendimas – tikrovės patirtis. Mūsų įvaizdžiai stingsta, ir mes senstame bei mirštame kartu su jais. Bet palieskime tai, ką jie vaizduoja, ir šis įsijungimas į tikrovę leis lyg gimti antrą kartą. Mokytojas Eckhartas kalbėjo apie Dievą. Bet tą patį galėtume pasakyti apie visus mūsų gyvenimo reiškinius.
Kol fiziškai esame gyvi, tol dvasiniai pelenai slėps žarijas: niekas nėra užgesęs iki galo. Jeigu Bažnyčia, civilizacija, tauta ar kultūra gyvuoja tūkstančius metų, tai tik todėl, kad atsirasdavo žmonių, mokėjusių pažarstyti pelenus. Persekiojami, išjuokiami, žudomi, didieji mistikai ir šventieji, menininkai ir mokslininkai sugebėdavo įgyvendinti reformą, keisti paradigmą, sulaužyti automatinį kartojimą, į senąsias formules įlieti jaučiamą prasmę, sukurti ką nors naujo. Jie buvo įsišakniję tradicijoje, tačiau ne tradicinėse formose, o pirmapradžiame dvasios akte, kuris tą tradiciją pagimdė.
Kaip jiems tai pavyko? Į šį klausimą atsakytų jų asmenybių psichologinis tyrimas. Jo rezultatai būtų netikėti ir neturintys nieko bendro su nugludintais įvaizdžiais, sukonstruotais pagal dominuojančias socialines normas: realiame gyvenime šventieji buvo visai kitokie, nei juos vaizduoja šventieji abrozėliai. Šis tyrimas atskleistų daugybę bruožų, bet, labai apibendrindamas, išskirsiu du.
Pirmiausia, visi didieji kūrėjai nelaikė esamos realybės (socialinės, kultūrinės, religinės...) kažkuo užbaigtu, įgavusiu kanoninę formą. Jie matė, kad realybė ir pati žmogaus prigimtis keičiasi: joje atsiranda vis naujos galimybės. Nebijodami pasmerkimo, kartais tariamo paties Dievo vardu, jie ėmėsi realizuoti kai kurias iš jų.
Antra, jie savo sąmonės pagrinduose mokėjo užmegzti ir išlaikyti kontaktą su gyvybine energija. Su gyvybiniu polėkiu, sakytų Bergsonas. Su savo savastimi, sakytų Jungas. Su ta gyvybe, kuri akmenis daro gyvais, tvirtintų Talis. Jie garbino Dievą savo vidinėje šventovėje, teigia teologai. Žinoma, tai jau nėra teorinės apibrėžtys, tai dvasinio veiksmo nuorodos.
Jeigu norime pasipriešinti sedimentacijai asmeniniame ir socialiniame gyvenime, šeimoje, darbe ir Bažnyčioje, turėtume semtis įkvėpimo iš šių didžiųjų žmonių. Galime įgyti bent kruopelytę abiejų čia paminėtų bruožų, ir tai jau bus daug, siekiant stabdyti dvasios senatvę.
