Šiuolaikinėje politikoje vis svarbesnį vaidmenį atlieka autentiškumas. Politiko ir visos politinės partijos gebėjimas pasirodyti tikresniam, savesniam, paprastesniam ir aiškesniam už konkurentą. Bet ką išties turime galvoje vaikydamiesi autentiškumo? Kuo demokratinis autentiškumas skiriasi nuo populistinio veidmainiavimo?
Rinkimų kampanijas ir rinkėjų pasirinkimo kriterijus paskutiniuose JAV prezidento rinkimuose tyrinėjantys politikos mokslininkai ne kartą pastebėjo, kad viena iš savybių, skatinusių žmones balsuoti už Donaldą Trumpą, o ne demokratę Kamalą Harris, buvo pirmojo „autentiškumas“.
Tokį patį atsakymą iš rinkėjų gavo ir viena iš kairiosios politikos Demokratų partijoje žvaigždžių Alexandria Ocasio-Cortez, pradėjusi aiškintis, kodėl dalis Atstovų rūmų rinkimuose už ją balsavusių rinkėjų per prezidento rinkimus atidavė balsus teoriškai visai kitokiai pasaulėžiūrai atstovaujančiam D. Trumpui. Juos patraukė tai, kad abu jie kalbėjo emocingai, nesilaikydami iš anksto sudėliotų komunikacinių strategijų, nebijodami aiškiai išsakyti griežtesnės pozicijos.
„Autentiškumo“ kriterijumi dabartinis JAV prezidentas patraukė rinkėjus ir pirmojo išrinkimo kampanijoje, kai buvusiai valstybės sekretorei Hillary Clinton nuolat teko rinkėjams įrodinėti, kad ji „turi žmogiškąjį veidą“ ar nėra „tik Vašingtono pelkės biurokratė“.
Būtų galima teigti, kad nuo aštuntojo dešimtmečio viešai įvardijama svarbia kandidato savybe tapęs „autentiškumas“ yra tik JAV rinkėjų kriterijus, bet pavyzdžiai rodo, kad ši tendencija pastaraisiais dešimtmečiais persikelia ir į Europą.
Jungtinėje Karalystėje jau kurį laiką politinėse paraštėse buvusią Liberalų demokratų partiją atgaivino rinkėjų „autentišku“ vadinamas lyderis Edas Davey, padėjęs partijai savo vietas parlamente padidinti nuo 11 iki 72. Graikijoje antrąjį kvėpavimą įgauna buvęs SYRIZA lyderis Stefanos Kasselakis, pradėjęs aktyviai naudotis „TikTok’u“ ir prieš Europos Parlamento rinkimus skelbęs, kad jo politinė užduotis yra „būti autentiškam ir nuosekliam“.
Remdamiesi bendromis įžvalgomis galime teigti, kad ir Lietuvoje pastarųjų kelerių rinkimų politinės sėkmės atvejai remiasi būtent gebėjimu rinkėjui sukurti tikro, nesuvaidinto, tiesą be baimės ir barjerų rėžiančio politiko įvaizdį. Bent jau tokį įvaizdį savo rinkėjų gretose kūrė ir skatina „Nemuno aušros“ kūrėjas Remigijus Žemaitaitis.
Paradoksalu, bet turbūt panašias autentiškumo savybes savo rinkėjų akyse turi ir buvusi premjerė Ingrida Šimonytė ar dabartinis Seimo Pirmininkas Saulius Skvernelis. Jie matomi kaip politikai, kalbantys ne pagal parašytą scenarijų, gali kreiptis betarpiškai, pavartodami visuomenei atpažįstamus posakius ar parodydami emocijas.
Kas tada yra tas autentiškumas, kurio vertė politiniame žaidime vis labiau auga? Paprastai kalbant, autentiškumas yra tai, ką atpažįstame kaip tikra. Ir čia dera pabrėžti, kad tikrumas nebūtinai reiškia tiesą ar teisingumą. Autentiškumas funkcionuoja kaip ontologinė savybė, kai patvirtiname kažkieno tapatumą, artumą sau ir savo pasaulio suvokimui. Autentiškas, nes tikra. Ir tikra, nes autentiška.
Autentiškumo kaip politiko savybės populiarumas neatsiejamas nuo išsikerojusių politinės komunikacijos, konsultacijų, viešųjų ryšių, strategijų ir kitų politinio instrumentalizmo praktikų. K. Harris rinkėjų akyse buvo tiesiog idealus tokios nekenčiamos politinės komunikacijos miglos, apgaudinėjimo, apžavėjimo produktas.
Paprastai kalbant, autentiškumas yra tai, ką atpažįstame kaip tikra. Ir čia dera pabrėžti, kad tikrumas nebūtinai reiškia tiesą ar teisingumą.
Šiame kontekste D. Trumpo melas, faktinės klaidos, net jo įniršis ir keršto priešams siekis buvo žymiai atpažįstamesnis rinkėjui nei tie įvaizdžiai, kuriuos bandė pasiūlyti Demokratų partijos konsultantai ir strategai.
Panašų procesą stebime ir Lietuvoje, kai didesnį populiarumą sukaupia ne tie politikai, kurie bando racionaliai strateguoti savo žingsnius, bet tie, kurie tinkamą akimirką ir tinkamu būdu išreiškia didesnei visuomenės daliai atpažįstamą emociją.
Ir čia glūdi rimta problema – pasirodo, kad diktatoriškų savybių turinčių veikėjų autentiškumas gali būti lygiai taip pat užburiantis kaip ir demokratiją gerbiančių politikų. Dar svarbiau yra tai, kad dažnai būtent diktatoriai žymiai geriau išreiškia tokias visuomenės emocijas kaip pyktis, nusivylimas, keršto ar greito pokyčio impulsus.
Ir čia glūdi rimta problema – pasirodo, kad diktatoriškų savybių turinčių veikėjų autentiškumas gali būti lygiai taip pat užburiantis kaip ir demokratiją gerbiančių politikų.
Autentiškumo poreikis tik dar labiau paryškina ne tik politikoje tvyrančias pamesto santykio problemas. Santykio ne tik tarp politiko ir rinkėjo, rinkėjo ir rinkėjo, o dienos pabaigoje – tarp virtualiame socialume tarpstančių žmonių, kurie politiniame procese nemato juos ištinkančių problemų sprendimo.
Ką rodo tai, kad autentiškumas tapo vienu pagrindinių politinio pasirinkimo kriterijų? Tikrumo jausmo stoką. Visuomenė reikalauja iš politikos didesnio tikrumo jausmo, dažnai puldama net į potencialų diktatorių pinkles. Įsiūtis, kvailumas ir vulgarumas atrodo tikresni (o dėl to ir priimtinesni) nei suvaidinta empatija ar moralinį sprendinį pametęs racionalumas.
Ironiška, bet mano tekstą skaitantis politinės komunikacijos specialistas turbūt greitai išspręstų šią problemą sukurdamas „autentiško kandidato“ strategiją. Bijau, kad šis triukas jau nebepavyks. Nusivylimas politikos netikrumu vis labiau apima dideles Vakarų visuomenių dalis, kurios juda bent jau nuoširdų pyktį reiškiančių radikalų link.
Vienintelis būdas ištrūkti iš šio užburto rato – išlaisvinti demokratijoje glūdinčią empatijos, tiesos sakymo ir pasipriešinimo dvasią. Visi politikos dalyviai turėtų atlikti sau rimtą išpažintį ir paklausti, ar jie atlieka savo ar kitų primestą vaidmenį, ar nuoširdžiai ir savo žodžiais kalba apie matomas problemas ir ar nuoširdžiai tiki jų sprendimų būdais.
Jei demokratija neįvykdys šių autentiškumo rekolekcijų, ją greitai užsmaugs autentiški diktatoriai, avantiūristai ir oportunistai.
