Istorikas Artūras Svarauskas išleido monografiją „Lietuvos visuomenė 1939–1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“. Monografijoje tiriama socialinių-politinių įtampų ir konfliktų Lietuvos visuomenėje dinamika Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Remiantis socialinio konflikto teorijos prieiga analizuojamas skirtingų socialinių klasių ir sluoksnių, ideologinių ir politinių grupių santykis su politiniais režimais iki valstybės okupacijos ir pirmuoju sovietmečiu.
Lietuvos visuomenės charakteristikų tyrimas per tarptautinės krizės konfliktus ir vidaus įtampas 1939–1941 m. leidžia pasiūlyti naują Lietuvos istoriografijoje teiginį, kad dėl sovietų okupacijos 1940 m. vasarą buvo prarasta galimybė kurti Lietuvos liaudies demokratinę respubliką. Knygoje aprašomos politinės įtampos Lietuvos valstybėje priežastys ir raiškos formos. Tiriamos socialinių klasių ir sluoksnių konflikto aštrėjimo priežastys paskutiniaisiais nepriklausomybės metais. Rašoma apie konfliktų visuomenėje raiškos pobūdį pirmuoju sovietmečiu ir inteligentijos, darbininkų, žemdirbių santykį su Lietuvos SSR administracija iki Vokietijos–SSRS karo pradžios 1941 m. birželį.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
POLITINIAI „SUKILIMAI“ NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE
Tarpukario Lietuvoje planuoti ir rengti, bet susekti ir neįvykę daugkartiniai politiniai perversmai ar pučai buvo radikaliausios formos politinio konflikto išraiškos. Savo tikslais jie buvo dvejopo pobūdžio – vienais siekta keisti politinę santvarką, kiti nukreipti prieš valstybės suverenitetą ar jos teritorinį integralumą. Pirmosios kategorijos mėginimų tokiu būdu pakeisti vyriausybę buvo daugiausia, ir tokia radikali veikimo forma sietina su vidaus politinės įtampos proveržiais.
Po vienintelio iš visų septyniolikos „sėkmingo“ 1926 m. karinio-politinio perversmo valstybėje tvyrojo nuolatinė politinė įtampa, kurią radikalizavo Antrojo pasaulinio karo pradžia. Per paskutinius aštuonis nepriklausomybės mėnesius iki 1940 m. birželio vidurio Lietuvoje buvo susekta, ar dėl kitų priežasčių neįvyko, ne mažiau kaip keturi mėginimai nekonstitucinėmis priemonėmis priversti atsistatydinti ministrų kabinetą.
Per 23 metus Lietuvoje planuotas dvidešimt vienas „sukilimas“. Tokia būklė reprezentavo politinę įtampą, konfliktus ir valstybės politinės sistemos nestabilumą. Kartu tapo tam tikra visuomenės socialinės ir politinės būklės charakteristika.
A. Povilaitis rašiniu siekė informuoti ir perspėti vyriausybę daugiau dėmesio skirti visuomenės politinės ir valstybinės minties plėtojimui, imtis priemonių stabilizuoti politinę padėtį ir sudaryti geresnes socialines, ekonomines ir kultūrines sąlygas gyventojams. VSD direktoriaus analizė buvo slapta ir skirta tik keturiems asmenims: prezidentui, ministrui pirmininkui, vidaus reikalų ministrui ir kariuomenės vadui. Lietuvos saugumo vadovo iniciatyva parengtos analitinės ataskaitos atsiradimo laikas (1939 m. pavasaris) rodė egzistuojančios vidaus politinės krizės ženklus, nes didžiosios dalies „sukilimų“ priežastimi įvardintos vidaus politinės kovos.
Iš septyniolikos iki 1939 m. gegužės rengtų perversmų dvylikos jų tikslas buvo nuversti vyriausybę ir ją pakeisti atitinkamos politinės stovyklos politinę programą reprezentavusios srovės valdžia. […]
A. Povilaičio pateikta įvykusių40 ir neįvykusių „sukilimų“ statistika rodė vieną tendenciją. Iki 1926 m. perversmo rengti keturi ir visi jie nukreipti arba prieš tautinės formos valstybingumą, arba kėsinosi į tos valstybės teritorijos dalį (lenkų, bolševikų, vokiečių rengtieji).
Tačiau nuo 1926 m. pabaigos iki 1939 m. sausio (kiek apėmė A. Povilaičio rašinio chronologiniai rėmai) ir pridėjus nuo 1939 m. sausio iki 1940 m. birželio A. Povilaičio nenurodytus dar ne mažiau kaip keturis mėginimus, matyti, kad po gruodžio 17-osios perversmo planuota septyniolika „sukilimų“. Iki 1926 m. pabaigos perversmus rengė išorės jėgos, po 1926 m. – daugiausia politinė opozicija ar dalis karininkijos.
[…]
Grįžtant prie A. Povilaičio 1939 m. gegužės 23 d. vidaus „sukilimų“ Lietuvoje (be Vilniaus) analizės, joje nebuvo ir dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti įvardinti ir kiti 1939 m. rudenį–1940 m. pavasarį kilę vidaus politinio pobūdžio konfliktai Kaune. Nuo 1939 m. rugpjūčio iki spalio ir 1940 m. balandį–gegužę, VSD žiniomis, voldemarininkų aktyvistai planavo surengti kelis „sukilimus“ prieš vyriausybę. 1939 m. rudenį planams pagrindą davė žinia apie karo išvakarėse į Lietuvą grįžtantį Augustiną Voldemarą.
Nors jis rugpjūčio pabaigoje kirtęs Lietuvos sieną buvo išsiųstas iš Kauno į provinciją ir laikytas policijos priežiūroje, voldemarininkai įsivaizdavo, kad karo pradžios akivaizdoje įmanomi politinės valdžios Lietuvoje pokyčiai ir Vokietijos įtakos Lietuvoje didėjimas. 1940 m. pavasarį Vermachto pergales Vakarų fronte (okupuota Danija, Norvegija, Beneliukso valstybės, pradėta veržtis į Prancūziją) voldemarininkai suvokė kaip galimybę dar kartą rengti „sukilimą“, kuris turėjo baigtis Lietuvos vyriausybės oficialiai deklaruojamo neutralumo politikos kurso atsisakymu sudarius provokiškos orientacijos ministrų kabinetą.
Tuo labiau kad Vakarų Lietuvos sričių, esančių pasienyje su Vokietija, gyventojų dauguma, ypač ūkininkai, buvo šio politikos kurso šalininkai. Voldemarininkų geopolitinei krypčiai 1939 m. rudenį ir ypač 1940 m. pirmoje pusėje pradėjo pritarti ir LTS vadovybė. Ypač jaunoji tautininkų karta, kuri tuo metu jau kontroliavo tautininkų spaudą ir buvo užėmusi vadovaujamus postus pačioje sąjungoje, bet sąlygų reikštis jos radikalizmui nesudarė konservatyvios prezidento ir jo valdomos administracijos nuostatos.
Prezidentas slopino jaunimo radikalizmą ir viešai atviros orientacijos į Vokietiją raišką. Nors nėra žinoma, kokius geopolitinius prioritetus A. Smetona turėjo 1940 m. pavasario pabaigoje prasidėjus sovietų spaudimui. 1939 m. rudenį VRM valstybinė spaudos cenzūros įstaiga blokavo radikalius jaunųjų tautininkų straipsnius Vairo žurnale.
1939 m. rudenį už atvirai provokiškas ir antilenkiškas publikacijas tautininkų, t. y. vienintelės provyriausybinės politinės jėgos, pagrindinis žurnalas kuriam laikui netgi buvo uždarytas. Apie LTS vadovybės mėginimus surengti „uždarą“ perversmą priverčiant J. Černiaus „bendro darbo“ vyriausybę keisti į vienpartinį tautininkų kabinetą 1939 m. spalį žinių turėjo VSD.
Saugumo suvestinėse nurodyta, kad tautininkai buvo nepatenkinti 1939 m. kovą sudaryta „koalicine“ J. Černiaus vyriausybe. Jos sudėtyje buvo keturi krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų aplinkos žmonės. Tautininkai tokios ministrų kabineto sudėties nelaikė tinkamu ir „griežtu“ vienpartiniu kabinetu.
Pagrindo manyti, kad LTS galėjo turėti pajėgumų pakeisti kabinetą, nėra. Bet čia svarbu kitkas. LTS vadovybė 1939 m. rudenį pradėjo demonstruoti nepritarimą prezidento ir jo administracijos politikai. Kitaip tariant, tautininkų jaunoji karta turėjo ambicijų didinti savo politinę įtaką valstybės valdyme, o tai jau buvo naujo vidinio „dvaro“ konflikto tautininkų stovykloje užuomazgos.
Paskutinis nepriklausomoje Lietuvoje politinę įtampą apibūdinantis epizodas sietinas su krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų politinių centrų bendru sutarimu 1940 m. birželio 14–15 d. atšaukti savo ministrus iš ministrų kabineto ir sukelti vyriausybės krizę.
Nutarimas priimtas po krikščionių demokratų ir liaudininkų vadovybių pasitarimų birželio 12–14 d., būtent tada, kai iš Maskvos į Kauną jau buvo grįžęs ministras pirmininkas A. Merkys, bet Maskvoje dar buvo pasilikęs užsienio reikalų ministras J. Urbšys. Kaune atsistatydino vidaus reikalų ministras ir iš pareigų atleistas VSD direktorius.
Šių pokyčių reikšmę, t. y. atvirą sovietų spaudimą Lietuvos vyriausybei, politinės opozicijos vadovai užčiuopė, įvertino ir mėgino pasinaudoti susiklosčiusia padėtimi. Buvo siekiama suformuoti naują gen. Stasio Raštikio vadovaujamą ir, kaip tuo metu tikėtasi, sovietams priimtinesnę Lietuvos vyriausybę.
Opozicijos pasitarimus aprašęs jų dalyvis krikščionis demokratas Petras Karvelis sprendimą apibūdino taip: „Išvada Bizausko buvo, kad reikalinga skubiai daryti kabineto krizį, kad tie asmenys, kurie sovietams odioziški, turi išeiti, kad visa politika turi dar labiau palinkti į sovietų pusę (paryškinta – A. S.).“44
Paskutiniųjų ministrų kabineto posėdžių birželio 14–15 d. metu K. Bizauskas reiškė didžiausią kritiką prezidento ir jį remiančių ministrų atžvilgiu. Jis kritikavo ir Lietuvos kariuomenės vadovybę, kad ši nesugeba pasinaudoti proga, t. y. nesugeba išnaudoti SSRS ultimatumo, ir nuversti prezidentą...45 Paskutiniosiomis nepriklausomos Lietuvos valstybės dienomis politinė opozicija galvojo apie paskutinį politinį perversmą mėgindama išnaudoti sovietų veiksnį. Visoms potencialioms alternatyvoms kelią užkirto birželio 15 d. prasidėjusi okupacija.
NEĮVYKUSI POLITINĖS SANTVARKOS TRANSFORMACIJA 1939 M. PAVASARĮ
Klaipėdos praradimas ir koalicinio (kaip tuomet įsivaizduota) ministrų kabineto sudarymas 1939 m. pavasarį ir vasarą subūrė visuomenę. Įvykiai suvokti kaip užsimezgančio radikalaus Lietuvos politinės santvarkos pokyčio ištakos. Latvių spauda 1939 m. kovo politines transformacijas Lietuvoje apibūdino Kaune girdėtu įvykių įvardijimu: „revoliucija be kraujo lašo“61.
Šv. Sosto reikalų patikėtinis mons. Giuseppe Burzio pranešime apie padėtį Lietuvoje į Vatikaną rašė, kad „nacionalistų režimas“ gavo „pribaigiamąjį smūgį“ ir kad A. Smetonai lojalaus Vlado Mirono kabineto pakeitimas J. Černiaus vyriausybe laikytinas ne paprasta vyriausybės krize, bet „tikru valstybės perversmu“62.
Politinė atmosfera Lietuvoje pasikeitė sutelktumo, entuziazmo ir optimizmo (kiek tai buvo įmanoma tarptautinės krizės sąlygomis) kryptimi. 1938 m. antroje pusėje ūkininkai ir dalis inteligentijos piktinosi vyriausybės skiriamomis per didelėmis biudžeto lėšomis karinėms pajėgoms, o 1939 m. pavasarį pradėtas ginklų fondo „vajus“ įgavo pasisekimą.
Lietuvoje prasidėjo socialinis politinis sujudimas: vyko gausūs mitinginio pobūdžio susirinkimai tiek uždarose erdvėse, tiek miestų ir miestelių aikštėse. Tai buvo naujovė ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje. Jų metu steigiami Patriotinio fronto skyriai, sakomos politinio turinio kalbos, kuriose rezoliucijų forma reikalauta radikalių politinių ir socialinių reformų.
[...]
Viešojoje erdvėje per spaudą ir susirinkimus formavosi įspūdis, kad tiesioginės demokratijos bruožų turėjęs naujasis 1939 m. pavasario–vasaros politikos kursas radikaliai reformuos Lietuvos politinę sistemą. Bent taip manė politinė opozicija, kuri galvojo, kad politinė santvarka Lietuvoje keitėsi, režimas tapo liberalesnis, tautininkų sąjunga prarado įtaką vyriausybei (dominavo įsitikinimas, kad LTS uždarymas – tik laiko klausimas) ir administraciniam aparatui, todėl, tapę ministrais, jie planavo valdžios svertus iš A. Smetonos perimti palaipsniui.
Nenorėdami „išgąsdinti“ dalies naująjį politinį kursą remiančių tautininkų, opozicijos ministrai neprieštaravo vidaus reikalų ministro iniciatyvai 1939 m. balandžio 4 d. stabdyti Patriotinio fronto sąjūdį, o nariams įsitraukti į šaulių sąjungą. Vidaus reikalų ministerijos oficialus pretekstas (bet ne tikroji priežastis) tokiam veiksmui buvo „paralelizmo“ tarp dviejų patriotinių struktūrų (Patriotinio fronto ir Šaulių sąjungos) atsiradimas74.
Ministrų kabinetas oficialiai kvietė gyventojus laikytis drausmės, vengti išsišokimų, tačiau visuomenės susirinkimai, kuriuose priiminėti politinių ir socialinių reformų reikalavimai, tęsėsi ir 1939 m. vasarą. Kita vertus, kaip parodė tolesnė įvykių eiga, kariuomenė, policinės struktūros, administracinis aparatas išliko lojalūs prezidentui, todėl 1939 m. kilęs entuziazmas pamažu išblėso, o tautininkų sąjunga po Vilniaus atgavimo 1939 m. rudenį sugebėjo stabilizuoti sąjungos vidaus krizę ir vėl pradėjo stiprinti savo pozicijas. Ėmėsi savotiško „keršto“ 1939 m. pavasarį reikalavusiems likviduoti sąjungą.
[…]
Politinės, socialinės ir etninės įtampos Lietuvos visuomenėje charakteristika matyti ir iš tolesnių vidaus reikalų ministrų instrukcijų apskričių viršininkams: drausti bet kokios formos „išsišokimus“ prieš vokiečių ir lenkų tautines mažumas, nes, pasak ministro, Vokietija tai išnaudotų prieš Lietuvą nukreiptai propagandai, o Lenkija „mūsų atžvilgiu dabar yra tvarkoj“. „Žydų klausimą“ rekomendavo „lokalizuoti“ ir užkirsti kelią antisemitiniams proveržiams.
Šiuo atveju turėtas omenyje etninio pobūdžio įtampų eskalavimas visuomenėje, kilęs dėl po Klaipėdos atplėšimo iš Klaipėdos krašto išvarytų ir į Lietuvos Respublikos teritoriją po 1939 m. kovo pabaigos grįžtančių / atvykstančių žydų tautybės asmenų. 1939 m. pavasarį tokių asmenų iš vokiečių aneksuotos Klaipėdos atsikėlė ne mažiau kaip 11 000–13 000.
Prie politinės įtampos kartu su grįžtančiais iš Klaipėdos prisidėjo ir socialinio etninio pobūdžio trintis. Viešojoje erdvėje tarp miestų ir miestelių darbininkų pradėjo didėti nepasitenkinimas grįžtančiaisiais, darant prielaidą, kad jie „atims darbus“ iš vietinių77. Tokio pobūdžio gandai plito greičiau, nei į Kauną ir kitus miestus atsikėlė iš Klaipėdos grįžę / atvykę asmenys.
1939 m. pavasarį kilęs sąjūdis ir visuomenės mitinginės nuotaikos buvo nuslopinti administracinėmis priemonėmis. Prie to prisidėjo ir krikščionių demokratų bei liaudininkų vadovai, kurie, kaip minėta, jų srovių atstovų įtraukimą į ministrų kabinetą suprato kaip prasidedantį nuosaikaus pobūdžio tolesnį valdžios galių perėmimą, savotišką „revoliuciją be kraujo lašo“, t. y. tautininkų įtakos valstybės struktūroms nuolatinį mažinimą ir galiausiai aukščiausios politinės valdžios Lietuvoje perėmimą.
Pagrindą tam turėjo sudaryti beveik visuotinis Lietuvos gyventojų nepasitenkinimas „tautininkų valdžia“ ir pritarimas suformuoti naująjį kabinetą. Tokias tendencijas 1939 m. pavasarį vidaus reikalų ministrui pristatė Lietuvos apskričių viršininkai78.
[…]
Paskutinė galimybė nepriklausomoje Lietuvoje rasti kompromisą tarp tautininkų ir kitų politinių srovių, tarp jų ir kairiųjų buvo atsiradusi 1939 m. rugsėjį–spalį, t. y. prasidėjus karui, nežinant, ar aktyvūs karo veiksmai persimes ir į Lietuvos Respublikos teritoriją, o iki spalio 10 d. nebuvo tikrų žinių apie Vilniaus krašto likimą. Lietuvoje buvo žinoma apie Raudonosios armijos užimtame Vilniuje vykusį baltarusių inteligentijos susirinkimą, kuris atspindėjo daugumos nuomonę ir tikėjimą, kad Vilnius ir apylinkės bus priskirti Baltarusijos SSR86.
Tai kėlė nerimą Kauno visuomenei, ir netikrumo būsenos kontekste atsirado ženklų, kad Lietuvos politinės stovyklos prieis kompromisą ir nutrauks nuo 1927 m. pavasario87 besitęsiančią politinę konfrontaciją.
Spalį įvyko keli konfidencialūs tautininkų, krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų lyderių atstovų pasitarimai. Konstatuota, kad grėsmingų tarptautinių įvykių akivaizdoje būtina rasti sutarimą tarp politinių srovių ir konsoliduoti visas už Lietuvos nepriklausomybę pasisakančias grupes.
[…]
Tautininkus atsiriboti nuo įsivaizduojamos politinės konsolidacijos pastūmėjo Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių. Vilniaus atgavimas tapo LTS „renesansu“ (tokį terminą vartojo tautininkai), leido sustiprinti pozicijas ir kartu leido prezidentui pakelti savo autoritetą visuomenėje. Kitaip tariant, pasinaudota visuomenėje tvyrančiu emociniu pakilimu atgavus Vilnių.
Tautininkai viešojoje erdvėje Vilniaus atgavimą pristatė išskirtinai kaip prezidento ir partijos ilgametės politikos nuopelną. Viešai apie nepatogų SSRS ir sovietinės kariuomenės veiksnį Vilniaus atgavimo istorijoje stengėsi nutylėti. Galios pozicijos rudenį jau buvo tautininkų pusėje.
[…]
Dar vieną skirtį tarp tautininkų ir opozicijos srovių 1940 m. pavasarį – vasarą skatino ryškėjanti skirtinga geopolitinė orientacija. LTS vadovybė po sėkmingų Vokietijos pergalių Europoje 1940 m. pavasarį pakeitė orientaciją nuo Sąjungininkų Vokietijos kryptimi.
Iki tol aiškūs provokiškosios krypties šalininkai buvo Kazio Škirpos sekėjai ir voldemarininkai, kurie, kaip minėta, vokiečiams sėkmingai besiklostant kare Vakaruose, taip pat išdrąsėjo ir netgi 1940 m. balandį–gegužę mėgino įvykdyti paskutiniuosius nepriklausomoje Lietuvoje karinius-politinius perversmus91 bei pakeisti Lietuvos geopolitinę orientaciją į Vokietiją. Tačiau didžioji Lietuvos politinio pasaulio dalis buvo aiškūs anglų ir prancūzų krypties šalininkai. Tiesa, jų, kaip ir palyginti gausios dalies visuomenės, orientacija 1940 m. antroje pusėje taip pat pasikeitė Vokietijos kryptimi, tačiau tai įvyko jau okupacijos periodu – vykdomos sovietizacijos metu.
[…]
40 Rašinyje vienintelis „sėkmingas“ 1926 m. gruodžio perversmas aprašytas labai trumpai.
44 Dr. P. Karvelio „Pro Memoria“ (su istoriko T. Remeikio komentaru „Kai nėrė kilpą ant kaklo“), Akiračiai, 1980, nr. 10, p. 4–5.
45 A. Eidintas, Antanas Smetona ir jo aplinka. Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidybos centras, 2012, antras pataisytas leidimas, p. 412–413.
61 Visuomeninio darbo vadybos spaudos apžvalga, nr. 69, 1939 m. kovo mėn. 30 d., LCVA, f. 399, ap. 1, b. 168, l. 260.
62 Šventasis Sostas ir Lietuva popiežiaus Pijaus XII pontifikato metais. Vatikano archyvų dokumentai, sudarė Arūnas Streikus, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2024, p. 88.
74 Vyriausybės nusistatymas Patriotinio fronto kūrimo reikalu, Lietuvos aidas, 1939 m. balandžio 4 d., nr. 154, p. 1.
77 Apskričių viršininkų suvažiavimo, įvykusio 1939 m. balandžio mėn. 5 d., protokolas, LCVA, f. 377, ap. 7, b. 214, l. 3.
78 Ten pat, l. 5–18.
86 “Вызваленыя” і заняволеныя. Польска-беларускае памежжа 1939–1941 гг. у дакументах беларускіх архіваў, пад рэд. д-ра гіст. н. А. Смаленчукa, Мінск: Выдавец Зміцер Колас, 2021, c. 37.
87 Politinė krizė Lietuvoje prasidėjo po 1926 m. karinio politinio perversmo, kairės ir centro kairės partijoms tapus naujojo režimo priešininkėmis. Santykiai tarp tautininkų ir krikščionių demokratų nutrūko 1927 m. pavasarį A. Smetonai paleidus III Seimą ir sulaužius Konstituciją, mat dešimtmetį nebuvo sušaukti nauji seimo rinkimai. Politinės opozicijos antitautininkiškos ir prieš režimą nukreiptos veiklos formos buvo įvairios, pradedant vyriausybės iniciatyvų boikotu ir baigiant socialinio pobūdžio neramumų palaikymu ir ginkluotų perversmų rėmimu.
91 V. Petronis, Dešinysis lietuvių radikalizmas tarpukariu (1918–1940), Vilnius: LII leidykla, 2023, p. 230–234.
