Po brutalaus teroristinės grupuotės „Hamas“ išpuolio beveik visos pasaulio valstybės išreiškė moralinį palaikymą Izraelio valstybei. Praėjus beveik dvejiems metams – net ir istoriniai Izraelio sąjungininkai atsiriboja ar nusisuka nuo Benjamino Netanyahu valdžios veiksmų, o tarptautinės organizacijos vis garsiau prabyla apie karo nusikaltimus. Ar laimėtas karas vertas prarastos moralės?
Izraelio ir palestiniečių nesutarimai turi tokias gilias istorines šaknis, kad teisingas ar daugumą tenkinantis sprendimas atrodo neįmanomas. Visos diplomatinės pastangos spręsti konfliktą taikiu derybų būdu atsiremdavo ne tik į abiejų šalių vidaus politikos nesutarimus, bet ir išorės interesų grupių kurstomus pavojus, antisemitinę ar agresyvią sionistinę retoriką.
Šiame komentare verta apsiriboti 2023-iųjų spalio 7-osios įvykiais Izraelyje ir po jų sekusios karinės operacijos pasekmėmis Gazos Ruože. Minėtą dieną palestiniečių teroristinės grupuotės „Hamas“ teroro išpuolis – viena juodžiausių dienų Izraelio valstybės istorijoje. Nekaltų žmonių žudynės muzikos festivalyje, brutalūs išpuoliai prieš legaliuose kibucuose įsikūrusius civilius, įkaitų pagrobimas ir daugiau nei 150 raketų atakos, nesirenkant objektų ar galimų aukų.
Visą pasaulį sukrėtę ir pačių teroristų transliuoti vaizdai sukėlė ne tik pasibaisėjimo, bet ir empatijos, užuojautos, palaikymo Izraeliui vaizdą. Bet kokios „Hamas“ ir jos rėmėjų kalbos apie tai, kad žudynės buvo bandymas desperatiškai perlaužti galios balansą ar kitaip deklaruoti palestiniečių valią ir teisę, atsimušė į tikslingą išpuolių žiaurumą, jų planingumą ir nukreipimą prieš niekuo dėtus asmenis.
Suprantama, kad tokiomis aplinkybėmis, žuvus mažiausiai 1 200 civilių ir 251 tapus teroristų įkaitais, neišvengiamas buvo Izraelio gynybos pajėgų, žvalgybos ir kitų galios struktūrų atsakomasis veiksmas. Nepaisant kai kurių diplomatų ir tarptautinių organizacijų perspėjimų, kad reikėtų atsižvelgti į atsako proporcingumą ar galvoti apie potencialias pasekmes ateities dvišalio sprendimo klostymosi scenarijui, imtasi griežčiausios taktikos.
Izraelio pradėta atsakomoji antiteroristinė operacija tapo karine invazija ir galiausiai virsta etniniu Gazos Ruožo valymu. Paties Izraelio duomenimis, jie nukovė apie 10 000 „Hamas“ priklausančių ar ją remiančių kovotojų, prisidėjusių prie spalio 7-osios atakų. Bet net ir B. Netanyahu vyriausybė negali nutylėti to fakto, kad bendras per šią operaciją žuvusių Gazos Ruožo gyventojų skaičius artėja prie 80 000. Sužeistųjų – daugiau nei 150 000.
„Tikslinėmis“ vadintos atakos taikiniais paverčia ir ligonines, ir maisto dalinimo punktus, nukenčia ir karo įvykius bandantys nušviesti žurnalistai ar tarptautinių organizacijų darbuotojai, bandantys sustabdyti Izraelio blokados lemtą humanitarinę katastrofą.
Panašu, kad Izraelio valdžia yra priėmusi sprendimą „visam laikui išspręsti“ Gazos Ruožo klausimą. Nutylėta tiesa ta, kad šis sprendimas neišvengiamai atvedė prie civilių palestiniečių žudynių. Kad ir kiek kalbėtume apie „Hamas“ taktiką slėptis už civilių gyventojų, civilinės infrastruktūros ar manipuliuoti informacija, Vakarų visuomenių emocijomis, Izraelio vyriausybės nenoras įsileisti užsienio žurnalistus ar tarptautines pagalbos organizacijas patvirtina niūrią tiesą – kova su terorizmu tapo desperatiškomis civilių skerdynėmis.
Kad ir kiek kalbėtume apie „Hamas“ taktiką slėptis už civilių gyventojų, civilinės infrastruktūros ar manipuliuoti informacija, Vakarų visuomenių emocijomis, Izraelio vyriausybės nenoras įsileisti užsienio žurnalistus ar tarptautines pagalbos organizacijas patvirtina niūrią tiesą – kova su terorizmu tapo desperatiškomis civilių skerdynėmis.
Tarptautinis baudžiamasis teismas jau yra priėmęs sprendimą tiek dėl Izraelio lyderio B. Netanyahu, tiek dėl jo buvusio gynybos ministro Yoavo Gallanto veiksmų. Įrodyta, kad Izraelis sąmoningai blokavo ir vis dar blokuoja pagalbą badą patiriantiems Gazos Ruožo civiliams. Jų atsakomieji smūgiai nužudė dešimtis tūkstančių civilių, niekaip nesusijusių su spalio 7-osios atakomis, nušluoti ištisi miestai ir civilinė infrastuktūra.
Izraelio kerštas dėl žiauraus teroro išpuolio, atoveiksmis, turėjęs rimtą moralinį pagrindą, peraugo į desperatišką naikinimą ir žudynes. Tai vis garsiau kalbama ir pačiame Izraelyje, kur prieš planuojamą visišką Gazos Ruožo okupacijos akciją stoja ne tik tradiciškai prieš karą nusiteikę ortodoksų atstovai ar politinės kairės politikai, bet ir buvę pačios valdžios, įvairių karo ir teisėsaugos struktūrų darbuotojai.
Jungtinės Karalystės, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos, Japonijos ir didžiosios dalies ES valstybių lyderiai liepos 21 dieną paskelbė beprecedentį Izraelio valdžios pasmerkimą. Sutariama, kad užkertant kelią bent jau maistu ar vaistais padėti Gazoje įstrigusiems civiliams gyventojams vykdomas karo nusikaltimas. Tylos siena atsivėrė ir šiaip jau su B. Netanyahu pozuoti ir apie būsimą šviesą Gazos ateitį kalbėti mėgęs Donaldas Trumpas.
Tai, kas buvo moralinis Izraelio pranašumas ir galimybė sumažinti ar net sunaikinti „Hamas“ įtaką palestiniečių gretose, galbūt paversti Gazą į nuosaikesnį Vakarų Krantą panašiu dariniu, galiausiai atvesti prie dvišalio sprendimo įgyvendinimo, pavirto kruvina užduotimi fiziškai sunaikinti problemą.
Izraelio kerštas dėl žiauraus teroro išpuolio, atoveiksmis, turėjęs rimtą moralinį pagrindą, peraugo į desperatišką naikinimą ir žudynes.
Bėda ta, kad problema turi ir žmogiškąjį civilių veidą, jų istorijas, jų pasakojimus, kultūrą ir atspindį visa tai stebinčių demokratinio pasaulio žmonių akyse. Neįmanomus tikslus kėlusi karinė operacija tapo genocidu.
Izraelio ir Palestinos konfliktas neturi gero sprendinio. Bet kuris, stodamas į šią diskusiją, privalo susitaikyti, kad bus apkaltintas per mažai palaikantis kažkurią iš pusių, per mažai jautrus, per mažai suprantantis istorinį kontekstą ar įsigilinantis į kažkurios pusės argumentus.
Dar blogiau yra tai, kad Izraelio valdžios nusikaltimai tampa pagrindu atgaivinti visada šešėliuose tūnančią antisemitinę retoriką. Islamo fundamentalistai naudojasi šia situacija tam, kad pritrauktų daugiau pasirengusių gyventi su pasaulio vaizdiniu, kuriame pagrindinis tikslas yra sunaikinti Izraelį ir žudyti žydus. Vienos pusės atsakas tampa nauju neapykantos židiniu.
Bet turime pripažinti, kad tai, ką šiuo metu daro Izraelio valstybė, atverčia naują, bjaurų puslapį ilgametėje kruvinoje istorijoje. Spalio 7-osios aukų kraujo nenuplovė ir neištrynė palestiniečių civilių kraujas.
Ir naujas puslapis neišvengiamai turės naują keršto tęsinį. Gazos okupacija ne tik nebus problemos sprendinys, tai dėmė ir didžiulis moralinis nusikaltimas, kurio pasekmės lydės niekuo dėtas ateities kartas.
