Iš naujo užgimusi diskusija apie keturių darbo dienų savaitę atskleidė pamatines mūsų mąstymo apie darbą ydas. Ir vėl susikirto tie, kurie nori ilginti ar trumpinti, manydami, kad tai iš principo pakeis šiuolaikinio individo santykį su darbu. Gal esmė yra ne darbo laikas, o tai, kad net ir nelimituojamas darbas tapo mūsų pasiekimų visuomenės ašimi?
Paskirtoji ministrė pirmininkė Inga Ruginienė jau spėjo pasižymėti pateikdama vieną įdomesnių ir diskusijos vertų siūlymų. Jos teigimu, keturių dienų darbo savaitė yra neišvengiama technologijoms vis labiau perimant iki šiol žmonių vykdytas užduotis, o žmonėms siekiant turėti daugiau laisvo laiko šeimai, draugams ar pomėgiams.
Prieš tokį siūlymą nuspėjamai sukilo pramonininkų ir kitos verslo organizacijos, jų atstovai ir esamam modeliui simpatizuojantys ekonomistai. Jų teigimu, didžiausia darbuotojo motyvacija yra atlyginimas, o jis priklauso nuo atlikto darbo ir tam skiriamo laiko santykio. Paprastai sakant, trumpiau dirbančiam darbuotojui darbdavys mokės mažesnį atlygį.
Ši diskusija būtų prasmingesnė, jei mes vis dar gyventume vadinamosios disciplinos visuomenės sąlygomis. Tai yra tomis sąlygomis, kai darbas išties vyksta aiškiai apibrėžtomis aplinkybėmis, darbuotojas stovi prie konvejerio, staklių ar savo kuriamo produkto, turi aiškiai apibrėžtą darbo laiką, kuris sustabdomas ir prasideda jo laisvasis laikas.
Disciplinos visuomenėje darbuotoją prie darbo vietos riša jo pareiga per tam tikrą ribotą laiką atlikti tam tikrą funkciją. Idealiu atveju darbuotojas, galintis atlikti savo darbą, įgyvendinti jam keliamus tikslus per keturias dienas, turėtų mėgautis trijų dienų laisvalaikiu. Disciplinos visuomenės darbdavio akyse kyla abejonės, kad darbuotojai mažiau dirbs ar teks mokėti jam tokį patį minimalų ar šiek tiek didesnį atlygį už laike labiau apribotą reikalavimą gaminti.
Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas, kalbėdamas apie šiuolaikinę darbo sampratą, pabrėžė savo nostalgiją būtent tokiam darbo modeliui – kai darbuotojas nuo 9 iki 17 valandos yra priklausomas nuo darbdavio, bet nuaidėjus darbo pabaigos sirenai gali nusimesti visas darbo mintis ir grįžęs namo užsiimti, kuo tik nori. Jo darbas ir laisvalaikis turi aiškią skirtį.
Problema ta, kad mes jau kelis dešimtmečius judame į filosofo Byung Chul Hano konstatuotą pasiekimų visuomenės modelį, kuriame darbo laikas ir net gamybos ar kūrybos apimtys nebeturi jokių galutinių limitų. Tavo sėkmę, reputaciją ir asmenybę kuria ne gebėjimas atlikti tam tikrą darbą per apibrėžtą laiką, o gebėjimas to apibrėžimo nusikratyti ir imtis kaip įmanoma daugiau.
„Išorinį suvaržymą pakeičia savęs suvaržymas, kuris pasirodo kaip laisvė. Ši raida glaudžiai susijusi su kapitalistiniais gamybos santykiais. Pradedant nuo tam tikro gamybos išsivystymo lygio savęs paties išnaudojimas tampa daug veiksmingesnis, daug našesnis nei išorinis išnaudojimas, mat savęs išnaudojimas neatsiejamas nuo laisvės pojūčio“, – knygoje „Nuovargio visuomenė“ konstatuoja Byung Chul Hanas.
Jo teigimu, pasiekimų visuomenė yra savęs išnaudojimo visuomenė. Ir šiame kontekste jokie nauji darbo laiko apibrėžimai neturės įtakos santykiui su darbu. Gal net atvirkščiai – daugiau laisvo laiko reikš tai, kad daugiau laisvalaikio bus skirta mintims apie neužbaigtus projektus, neatliktus darbus, savigraužai ir baimei, kad pasiekimų sistemoje prarasi savo statusą.
Tikruoju šios diskusijos kontekstu ir žymiai aštresne kritika I. Ruginienės siūlymui laikyčiau ne dar XX amžiuje gyvenančių pramonininkų bandymą ginti savo fabrikų ir sandėlių poziciją, o vieno žymiausių naujųjų verslo atstovų – „Tesonet“ įkūrėjo, investuotojo Tomo Okmano – įrašą feisbuke.
Ryškiausias pasiekimų visuomenės veidas Lietuvoje savo įraše dalijosi mintimis apie Kinijoje įgyvendinamą 9-9-6 modelį. Tai modelis, kai dirbama nuo 9 valandos ryto iki 9 valandos vakaro šešias dienas per savaitę. Pats T. Okmanas pabrėžia, kad toks modelis Lietuvai netinkamas, nes „net ir penkios darbo dienos biure tampa savotišku iššūkiu“.
Tikrasis tikslas turėtų būti ne sumažinti darbo laiką, o atskirti darbą ne tik nuo laisvojo laiko, bet ir pasistengti kaip įmanoma labiau atriboti darbo intensyvumą, nesustabdomą konkurenciją nuo mūsų asmenybių, nuo savęs vertinimo ir išsipildymo idėjų.
Visgi toliau savo įraše jis pastebi, kad „komfortas yra gerai. Gerai yra pasidaryti pertraukų. Bet kol vieni kelia klausimą, ar nėra ir 60 % modelis per daug „darbingas“, vis daugiau verslų ir startuolių laiko diskusijoms nebeskiria ir kurti nesustoja“. Komentaruose jam atitaria kiti pasiekimų visuomenės balsai, kurie ragina net ir 6-9-6 modelius taikyti pasidžiaugdami: „Kapojam pirmyn. Tik taip galima pasiekti stiprius ilgalaikius rezultatus.“
Keturių darbo dienų savaitė galbūt turės įtakos senojo gamybinio modelio pramonei, kur konvejeris dar gali būti sustabdytas. Problema ta, kad mes vis labiau gyvename naujųjų technologijų pramonės ir naujo tipų darbų sąlygomis, kur projektai niekada nesibaigia, pasiekimai visada turi būti viršyti ir gyvenama „Tesonet“ įkūrėjo išsakyta baime, kad jei sustosi, tave iškart pralenks didesnį apetitą turintis konkurentas.
„Pasiekimų subjektas save išnaudoja tol, kol visiškai perdega“, – konstatuoja Byung Chul Hanas. Toks subjektas nekreips dėmesio į sustabdytą laiką ir visada sieks greitinti bei efektyvinti savo veiklą, kol galiausiai sudegins save ir savo gyvenimą.
Tikrasis tikslas turėtų būti ne sumažinti darbo laiką, o atskirti darbą ne tik nuo laisvojo laiko, bet ir pasistengti kaip įmanoma labiau atriboti darbo intensyvumą, nesustabdomą konkurenciją nuo mūsų asmenybių, nuo savęs vertinimo ir išsipildymo idėjų.
Tik suvokdami, kada baigiasi darbas ir kada prasidedame mes, galėsime iš tikrųjų kalbėti apie mažėjantį nuovargį, stresą ir persekiojantį neišsipildymo ar netikro išsipildymo jausmą.
