Šiandien ant saulės pašildyto hortenzijos žiedo nutūpęs admirolas priminė apie rudeninę drugių migraciją. Kartu su paukščiais iš šiaurinių kraštų, kuriuose oras palaipsniui vėsta, išskrenda ir vabzdžių rūšys, o ežiuolės, jurginai ar kiti rudeniniai žiedai tampa migracijos stotelėmis pakeliui į Afriką.
Tačiau vabzdžių migracijos būdas skiriasi nuo paukščių: visą metinį migracijos ciklą, apimantį kelis tūkstančius kilometrų, gali atlikti kelios kartos, kiekvienai įveikiant dalį atstumo ir dauginantis.
Ant žiedo nutūpęs admirolas (Vanessa atalanta) – tai ryškus drugys su dviem raudonais antpečiais. Pavasarį vienas individas skrenda iš šiltesnių regionų, tokių kaip Šiaurės Afrika ir Viduržemio jūra, šiaurės kryptimi į Centrinę ir Šiaurės Europą, o atgal grįžta jau naujoji drugelių karta. Taip yra todėl, kad drugių gyvenimo ciklas yra trumpas. Pavyzdžiui, toks margas drugys usninukas tegyvena 3-4 savaites ir, kad įveiktų visą migracijos kelionę pirmyn-atgal (apie 9000 km) iš Subtropinės Afrikos į Arkties tundrą, jam tenka migruojant pakeisti net 6-9 savo kartas. Tai reiškia, jog kiekviena iš jų perima maždaug 1000 km estafetę.
Kartu su paukščiais iš šiaurinių kraštų, kuriuose oras palaipsniui vėsta, išskrenda ir vabzdžių rūšys, o ežiuolės, jurginai ar kiti rudeniniai žiedai tampa migracijos stotelėmis pakeliui į Afriką.
Tačiau praėjusiais metais grupelė mokslininkų iš viso pasaulio parengė publikaciją, kurioje nurodė, jog net ir trumpaamžiai usninukai, pasitelkdami vėją, per 5-8 dienas galėjo nukeliauti mažiausiai 4200 km nuo Vakarų Afrikos iki Pietų Amerikos (Prancūzijos Gvianos). Dar daugiau, jie daro prielaidą, kad šie individai greičiausiai gimė Vakarų Europoje, o kelionė Europa-Afrika-Pietų Amerika galėjo siekti 7000 km ar daugiau. Toks skrydis įmanomas tik padedant vėjui ir yra viena ilgiausių dokumentuotų atskirų vabzdžių kelionių ir galbūt pirmasis patvirtintas transatlantinis sklidimas.
Kai atstumai yra dideli, drugelio skrydžio greitis (maždaug 3 metrai per sekundę ar mažesnis) yra nepakankamas, kad kelionė baigtųsi sėkmingai. Būtent todėl drugiai migruoja pasikliaudami vėju: 10 metrų per sekundę vėjo greitis per vieną dieną gali padėti įveikti 300–400 kilometrų atstumą.
Drugių skrydžio elgsenos tyrimai pakrančių regionuose rodo, kad jie linkę sekti pakrantes, kurios maždaug atitinka migracijos kryptį ir gali padėti išnaudoti vėjų sroves, aptinkamas dideliame aukštyje iki dviejų kilometrų. Migruojantys drugiai bei laumžirgiai taip pat patenka ir į Lietuvos Ventės rago žiedavimo stoties paukščių gaudykles prie Kuršių marių. Prie Baltijos jūros, pakrantės smėlyje, turbūt esate matę ir boružėlių. Rudenį daugelis boružėlių rūšių migruoja į pietus, ieškodamos žiemaviečių. Po žiemos ramybės periodo, jos skrenda atgal į šiaurę.
Pasitikėdami vėju keliauja ir kiti Lietuvoje aptinkami drugiai: ropinis baltukas (Pieris rapae), ilgaliežuvis sfinksas (Macroglossum stellatarum), dirvinis gelsvys (Colias hyale), stepinis gelsvys (Colias croceus) (retai), stepinis baltukas (Pontia edusa), kaukolėtasis sfinksas (Acherontia atropo), vijoklinis sfinksas (Agrius convolvuli), karpažolinis sfinksas (Hyles euphorbiae). Spodoptera exigua, Protoschinia scutosa, Helicoverpa armigera, Orthonama obstipata, Trichoplusia ni, net Autographa gamma. Šiuo sąrašu per Lietuvą migruojančių drugių pasidalino entomologai Eglė Vičiuvienė ir Giedrius Švitra.
