Ir vėl Nėris... Desovietizacijos komisijos sprendimai pervadinti jos vardu pavadintas gatves, besiremiantys žurnalistės Daivos Vilkelytės parengta Galutine ekspertine istorine išvada apie Salomėją Nėrį, atrodo, ne tik pavadinimu pretenduojančia tapti galutiniu sprendimu (skaitytojams kilusios asociacijos neatsitiktinės). Specifinė lektūra (kitokio žodžio šis rašinys, parašytas puikiai valdančios žodį autorės, kažin ar nusipelno), nei turiniu, nei stilistika neprimenanti ekspertinės pažymos ar mokslinio tyrimo.
Nieko keisto, kad pasipiktinę ekspertai išplatino kreipimąsi, reikalaudami sprendimą peržiūrėti. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (Desovietizacijos komisija faktiškai yra jo dalis) komentare nuskambėjo ir menkai paslėptas grasinimas pasirašiusiesiems: „Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas privalomas visiems Lietuvos piliečiams. Jis labai aiškiai įvardina, kad sovietų ar nacių režimo propagavimu laikomas „idėjų, teorijų, vertybių, pažiūrų, prekių ženklų, simbolių skleidimas ir agitavimas už juos.“ Paradoksalu, tačiau vieši kreipimaisi nepaisyti nustatytų faktų apie režimo veikimą gali būti traktuojami kaip to režimo palaikymas, agitavimas už jį.
Ką gi, aš irgi jį pasirašiau, taigi, nusižengiu Lietuvos įstatymams, anot šios interpretacijos. Kažką, beje, tokie grasinimai labai primena, vieną tokią šalį, kurioje negalima karo įvardyti karu, nes yra kažkoks niekam neaiškus įstatymas apie kariuomenės diskreditavimą, kurį galima interpretuoti kaip nori. Kaip matome, ir pas mus esama tokių įstatymų ir tokių interpretacijų, tik bausmių dar nesulaukėme. Dar.
Bet laikas baigti su lyriniais nukrypimais. Dirbu taip pat ir LGGRTC, praeitais metais man buvo pavesta parašyti pažymą apie S. Nėrį. Aš ją parašiau, pateikiau, su ja susipažino tiesioginiai mano vadovai ir pats LGGRTC generalinis direktorius Arūnas Bubnys. Tačiau Desovietizacijos komisijai, kaip suprantu, pažyma pateikta nebuvo. Nesiimu spręsti, kodėl, tiesiog toliau pateikiu netaisytą jos tekstą. Gal ir jis bus palaikytas agitavimu už sovietinę santvarką, mane kuo toliau, tuo sunkiau kažkuo nustebinti. O skaitytojai tesprendžia, kuris iš tekstų – mano ar D. Vilkelytės – yra agitacija, o kuris – ekspertinė pažyma.
Teisingiau būtų kalbėti apie tai, kad S. Nėris atliko dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą, taigi, vargu ar galima kalbėti apie tokiu būdu jos padarytą žalą Lietuvos valstybingumui.
Salomėja Nėris (Bačinskaitė-Bučienė) jau ketvirto dešimtmečio pradžioje Lietuvos visuomenėje buvo žinoma kairioji. Savo pažiūras ji viešai išreiškė 1931 m., kai tai grėsė jos gerovei (ją galėjo atleisti iš mokytojos darbo). Nepaisant to, kad apie S. Nėries kairuoliškumą buvo plačiai žinoma, A. Smetona leido S. Nėriai mokytojauti, jei ji nevarys komunistinės propagandos per pamokas (M. Vaitkus, Nepriklausomybės saulėj, London, 1969, t. 7, d. 3, p. 195–196). Taigi, ji nebuvo laikoma pavojinga esančiai tvarkai, tai liudija ir išlikę jos sekimo dokumentai (LCVA, f. 1742, ap. 1, b. 12).
Viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija apie Nėries santykius su Kominternu atėjo iš vienintelio rusiško Vikipedijos straipsnio apie poetę: rašytoja „1928 metais užmezgė kontaktus su pogrindine Lietuvos komjaunimo kuopele Kauno universitete, 1931 metais tapo Kominterno ryšininke (slapyvardis Virvyčia), 1934–1936 metais užtikrino ryšių kanalą su pogrindiniu komunistiniu laikraščiu „Žemaitijos tiesa“. 1936–1937 metais buvo Kominterno ryšininkė su Lietuvos ir Lenkijos kompartijų vadovybe Paryžiuje.“ (https://ru.wikipedia.org/wiki/,_, vertimas pateiktas: V. Čepaitis, Ne istoriko pasvarstymų apie istoriją (3), „Kultūros barai“, 2017, Nr. 7/8, p. 28)
Rusiškame Vikipedijos tekste ši informacija pagrindžiama nuoroda: „Kominterno archyvo duomenimis (RGASPI, fondas 495 ir tolesni)“. Tokia apibendrinta nuoroda į šaltinį leidžia manyti, kad iš tiesų šaltiniais nesiremta, o informacija gali būti paskelbta siekiant diskredituoti rašytoją. Šį įtarimą sustiprina pastaba „ir tolesni“, nes tolesniuose fonduose akivaizdžiai negalėjo būti duomenų apie Salomėją Nėrį.
Įvairūs šaltiniai neigia daugelį Vikipedijos citatoje pateikiamų duomenų. Iki 1931 m. apie S. Nėries kairuoliškumą nėra jokių žinių, todėl labai abejotinas atrodo teiginys, kad ji jau 1928 m. užmezgė kontaktus su pogrindine kompartijos kuopele universitete, tuo labiau, kad kaip tik tais metais universitetą ji baigė ir išvyko dirbti į Lazdijus. Gali būti, kad ji bendravo su kitais studentais komunistais to nežinodama, tačiau tai nereiškia kontaktų su kompartijos kuopele.
Ryškiausias S. Nėries įsitraukimo į sovietines politines struktūras atvejis – dalyvavimas delegacijoje į Maskvą „prašant“ priimti Lietuvą į SSRS. Realiai ši delegacija nieko nereiškė, tai buvo simbolinis, formalus žingsnis.
Neįtikina teiginys, kad 1934–1936 m. ji „užtikrino ryšių kanalą su pogrindiniu komunistiniu laikraščiu „Žemaitijos tiesa“. Tuo metu ji mokytojavo Panevėžyje, šis laikraštis buvo leidžiamas Mažeikių ir Skuodo apskrityse. Abejotina, kad ji galėjo būti ryšininkė, jei šiose vietovėse dažnai nesilankė, o laikraščio leidėjų nepažinojo, – apie tai nelikę jokių duomenų.
Niekuo nepagrįstas ir teiginys, kad Nėris „1936–1937 metais buvo Kominterno ryšininkė su Lietuvos ir Lenkijos kompartijų vadovybe Paryžiuje“. Tais metais ji iš tiesų gyveno Paryžiuje, tačiau apie jos santykius su kompartijų nariais jokių duomenų nėra žinoma. Labai abejotina, kad komunistų partija galėjo patikėti tokias svarbias ryšininko pareigas ne partijos nariui (Nėris niekada nebuvo komunistų partijos nare), bet ir nepatikimam žmogui.
Pačios S. Nėries po sovietinės okupacijos rašytose autobiografijose, kuriose bet kokios, net menkiausios sąsajos su Komunistų partija tarpukariu turėjo būti ne tik paminėtos, bet ir išpūstos, kalbama tik apie 1931 m. posūkį į kairę, revoliucinę jos lyriką ir patirtus persekiojimus, marksistinės literatūros, kurią sunku gauti, skaitymą (S. Nėris, Raštai, 1981, t. III, p. 408–410). Nekalbama apie ryšius su Kominternu ir bene plačiausiai ryšius su kompartija nušviečiančioje autobiografijoje: „Pora susitikimų su naujais Kom. partijos žmonėmis padėjo man orientuotis, pamačiau, kokiose baisiose sąlygose dirba pasiryžimo, kovos žmonės. <…> Pradėjau dalyvauti Mopro rateliuose <...>. Susikūrus nelegaliam darbininkų kultūros klubui buvau pradėjusi ten dirbti kaip mokytoja, bet po keletos dienų tas klubas buvo policijos išdraskytas.“ (LYA, f. 1771, ap. 5, b. 858, l. 8). Apie dalyvavimą Mopre esama duomenų iš kitų šaltinių (V. Alekna, Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, Vilnius, 1997, d. 2, p. 73), tai liudija ir Lietuvos saugumo agento pranešimas, nors jame ir esama aiškių netikslumų (LCVA, f. 1742, ap. 1, b. 5, l. 3).
Nei ganėtinai silpna S. Nėries veikla prokomunistiniame pogrindyje, nei tuo labiau poetės kūryba neprisidėjo prie nepriklausomybės netekimo. Nepriklausomybė buvo netekta dėl grubaus SSRS spaudimo. Pažymėtina, kad vyriausybė ir vyriausiasis kariuomenės vadas nusprendė nesipriešinti, prezidentas be jokio pareiškimo pasitraukė į užsienį. Tai ir lėmė greitą bei sklandžią Lietuvos okupaciją, o ne visuomenėje didesnės įtakos neturėjusios kompartijos ar tuo labiau Lietuvos kairiųjų veikla. Vyriausybės prašymas sutikti įžengiančius Raudonosios armijos karius draugiškai visiškai dezorientavo visą Lietuvos visuomenę – ne tik kairiuosius, bet ir dešiniuosius. Po okupacijos nevyko nei karinis, nei pilietinis pasipriešinimas, administracija ir toliau funkcionavo vykdydama okupantų įsakymus. Tokioje situacijoje eiliniams piliečiams buvo sunku susivokti, kas vyksta, kas laukia Lietuvos ir kaip vertinti pokyčius. Ką ir kalbėti apie kairiuosius, jei vykusių procesų nesuprato ir dešinieji (V. Trumpa, Lietuviškoji kairė istorinėje perspektyvoje, „Metmenys“, 1967, Nr. 14, p. 42).
Nei ganėtinai silpna S. Nėries veikla prokomunistiniame pogrindyje, nei tuo labiau poetės kūryba neprisidėjo prie nepriklausomybės netekimo. Nepriklausomybė buvo netekta dėl grubaus SSRS spaudimo.
S. Nėris aktyviai palaikė okupaciją ir vykstančią sovietizaciją, propagavo naująją santvarką spaudoje savo pasisakymais ir menine kūryba. Tačiau reikia pabrėžti, kad visa visuomenė pamažu pradėjo suprasti, kas yra sovietinė santvarka, tik Lietuvai formaliai tapus SSRS dalimi (1940 m. rudenį), o galutinai viskas paaiškėjo prasidėjus masiniams trėmimams 1941 m. birželį. Taip pat pažymėtina, kad poetė nebuvo Liaudies seimo narė ir neužėmė jokių administracinių postų okupuotoje Lietuvoje – jos svajonė buvo atsisakyti mokytojos darbo ir atsidėti kūrybai.
Ryškiausias S. Nėries įsitraukimo į sovietines politines struktūras atvejis – dalyvavimas delegacijoje į Maskvą „prašant“ priimti Lietuvą į SSRS. Realiai ši delegacija nieko nereiškė, tai buvo simbolinis, formalus žingsnis. Nėra aišku, kodėl iš kultūros veikėjų pasirinkti būtent šie žmonės, jų sąrašą Liaudies seimo posėdyje perskaitė Mečys Gedvilas. Neaiški ir atrinktųjų pirminė reakcija į tokį pasiūlymą, lygiai kaip nežinoma ir jų būsimos Lietuvos padėties Sovietų Sąjungoje interpretacija.
Taip pat pažymėtina, kad poetė nebuvo Liaudies seimo narė ir neužėmė jokių administracinių postų okupuotoje Lietuvoje – jos svajonė buvo atsisakyti mokytojos darbo ir atsidėti kūrybai.
Štai Vanda Sruogienė prisiminė savo pokalbį su S. Nėrimi, kur ši taip aiškinusi: „Aš parašiau poemą [apie Staliną], aš sutikau būti atstove, aš važiuosiu į Maskvą, nes man pažadėta duoti pasimatymą su Stalinu. Aš jam pasakysiu, kaip rusai skriaudžią Lietuvą. <…> Aš pas jį ieškosiu teisybės.“ (V. Alekna, Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, d. 2, Vilnius, 1997, p. 505). Iš konteksto galima spėti, kad V. Sruogienės prisimintas pokalbis buvo ne apie dalyvavimą delegacijoje (tuo metu Lietuvos gyventojai dar nebuvo patyrę tiek skriaudų nuo okupantų – sovietinės kariuomenės kariams buvo įsakyta elgtis labai atsargiai, okupantai stengėsi neerzinti gyventojų, o ir okupacija tik prasidėjo), o apie sutikimą tapti SSRS Aukščiausios Tarybos deputate, į šį postą ji buvo išrinkta (faktiškai – paskirta) 1941 m. pradžioje.
Pažymėtina, kad 1940 m. rugpjūčio 25 d. darbą pradėjusioje LSSR Aukščiausioje Taryboje S. Nėries nebuvo, galbūt poetė vengė įsitraukti į politinių institucijų veiklą, jokio posto neužėmė ir Rašytojų sąjungoje. Šiaip ar taip, Aukščiausios tarybos deputatas – formalus postas, kadangi AT jokio vaidmens SSRS politinėje santvarkoje nevaidino, tai buvo tik pseudodemokratinė širma. Jokių kitų politinių postų poetė nei karo, nei pokario metais neužėmė iki pat mirties.
Reziumuojant, okupacijos, sovietinės santvarkos Lietuvoje sveikinimą, komunistinės ideologijos propagavimą bei, svarbiausia, dalyvavimą minėtoje Lietuvos aneksijos prašiusioje delegacijoje į Maskvą galima laikyti kolaboravimu su okupacine valdžia. Tačiau toks įvardijimas kelia abejonių, nes pasaulyje įsitvirtinęs kolaboravimo supratimas reiškia politinį ir karinį bendradarbiavimą su kariniu šalies priešu, karo su juo ar karinės okupacijos metu.
Lietuvos politinė vadovybė ir kariuomenė sovietinei okupacijai nesipriešino, todėl SSRS visuomenėje nebuvo laikoma kariniu priešu. Tuo paaiškinamas daugumos tarpukario Lietuvos politinio ir kultūrinio elito narių, net ir ideologiškai ir vertybiškai priešiškų sovietinei santvarkai, įsitraukimas į okupacinės administracijos darbą ir jos įsakymų vykdymas. Teisingiau būtų kalbėti apie tai, kad S. Nėris atliko dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą, taigi, vargu ar galima kalbėti apie tokiu būdu jos padarytą žalą Lietuvos valstybingumui. Jokių žinių apie S. Nėries dalyvavimą represinėse struktūrose, žmonių skundimą sovietinio saugumo organams nėra.
