Pavėlavau su komentaru. Jis turėjo vadintis „Žvaigždės nuo obelisko Panerių memoriale nuimti nereikia“, bet dabar tenka naudoti būtąjį laiką ir sakyti – nereikėjo. Rašinys jau laukė savo eilės LRT portale, turėjo pasirodyti artimiausiu laiku, bet tarpe kitko užsukau į memorialą pasižvalgyti ir turėjau tekstą pakoreguoti, nes šio eksponato dalis jau buvo pašalinta.
Neseniai vadinamoji Desovietizacijos komisija suformulavo patarimą šalinti penkiakampę žvaigždę nuo obelisko Panerių memoriale[1]. Tokį sprendimą komisija priėmė išnagrinėjusi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus prašymą įvertinti memoriale esančius atminimo ženklus – lentas, paminklus ir jų užrašus.
Komisijos vadovas Vitas Karčiauskas teigė: „Tai elementarus obeliskas su penkiakampe žvaigžde, čia mes rekomendavome žvaigždę pašalinti ir pridėti paaiškinamąjį tekstą gretimais, paaiškinant, kaip sovietų valdžia neigė Holokaustą, aiškindama, kad čia yra nužudyti tarybiniai piliečiai.“
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus direktorius Simonas Strelcovas sakė sprendimą priimsiantis, kai rekomendaciją patvirtins – kaip numatyta įstatyme[2] – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas ir ji oficialiai bus pateikta muziejui.
Intencija šalinti mums svetimą ideologinį ženklą – visiškai suprantama. Jei šaliname kokią nors vieną penkiakampę žvaigždę, kodėl neturėtų pašalinti kitos penkiakampės?
Formaliai žiūrint – taip, tai standartinis stalininio laikotarpio obeliskas, pastatytas 1952 m. nugriovus Vilniaus žydų iniciatyva ir lėšomis keleriais metais anksčiau iškilusį atminimo ženklą. Tačiau žiūrint ne formaliai – tai objektas, atspindintis tam tikrą Panerių memorialo raidos etapą ir puikiai tarnaujantis kaip vaizdinė praeities refleksijos priemonė. Kabliukas pasakotojui ar lankytojui. Kaip ir abstraktus, Holokaustą sovietmečiu maskavęs užrašas lietuvių ir rusų kalbomis „Fašistinio teroro aukoms“.
Svarbu pažymėti, kad prie šio objekto jau beveik dešimtmetį stovėjo keturkalbė aiškinamoji lentelė su 1948–1952 m. čia stovėjusio paminklo fotografija. Ji puikiai atliko ideologijos nukenksminimo funkciją – jei kam nors toji ideologija dar atrodo veiksni. Tai ne QR kodas, kuriuo retas pasinaudoja, o tikslus, taupus, visų matomas komentaras. Jis taip pat įgarsintas Panerių memorialo interneto puslapyje.
Visą laiką žiūrėjau ir žiūriu į šį obeliską kaip į muziejaus po atviru dangumi eksponatą. Esu tikras, kad ir dauguma Panerių lankytojų penkiakampės žvaigždės jo viršūnėje nevertina kaip aktyvaus ideologiją skleidžiančio ženklo. Kaip ideologijos ženklas ji mums yra mirusi – jei kada nors išvis buvo gyva. O gidams tarnauja kaip instrumentas. Tai vieta, kurioje išties gali daug ko papasakoti.
Tačiau žiūrint ne formaliai – tai objektas, atspindintis tam tikrą Panerių memorialo raidos etapą ir puikiai tarnaujantis kaip vaizdinė praeities refleksijos priemonė.
Tam tikras ideologinis disonansas kildavo tik tada – beje, šio dalyko niekas nekvestionavo – kai prie šio obelisko per atmintinas dienas stovėdavo mūsų garbės sargybos kuopos kariai (nežinau, kaip yra dabar, bet 2022 m. gegužę – jie ten buvo). To turbūt nereikėtų. Ne tik dėl penkiakampės žvaigždės, bet ir todėl, kad prie muziejinių eksponatų garbės sargybos nerikiuojamos.
Žinoma, mūsų kariai stovėdavo ne prie žvaigždės, bet prie semantiškai universaliausio paminklo Paneriuose, dedikuoto „Fašistinio teroro aukoms“. Kito tokio – nėra.
Nėra abejonių, kad viešoji erdvė turi būti laisva nuo svetimos ideologijos ženklų. Bet ar tikrai turime siekti sterilios erdvės, gal užteks švarios? Kai siekiama švaros – purvas, dulkės, mikroorganizmai išvalomi, bet iki galo nesunaikinami; jų kiekis neviršija saugios ribos ir nekelia grėsmės sveikatai. Kai siekiama sterilumo – mikroorganizmai sunaikinami visiškai. Biologai ir medikai tvirtina, kad tai nėra gerai. Pernelyg steriliojoje aplinkoje užaugęs organizmas tampa mažiau atsparus išorės poveikiui, jį dažniau pažeidžia autoimuninės ligos – jis tiesiog nebesugeba atpažinti, kas jam iš tikrųjų kelia pavojų.
Jau beveik baigęs rašyti šį komentarą netikėtai radau panašią mintį naujausiame Gražinos Bielousovos straipsnyje apie atminties ženklą Salomėjai Nėriai Vilniuje. Autorė mini ekskursiją Londone su juodaodžiu gidu Tony, pasakojusiu apie kolonijinę Britanijos praeitį ir vergovės žiaurumus.
Vienas ekskursijos dalyvių paklausė: „Tony, tu turbūt norėtum, kad jo [verslininko, vergų savininko Williamo Beckfordo] paminklas čia nebestovėtų, tiesa?“ Tony šiek tiek pagalvojo ir atsakė: „Ne viskas taip paprasta. Jei nebebus jo paminklo, pasidarys pernelyg lengva nebepasakoti to, ką aš jums ką tik papasakojau.
Tai štai – aš irgi apie tai. Pasakojimas apie istoriją nėra ir neturi būti lengvas. Tai dažnai lėtas klampojimas per smėlį arba brovimasis per dilgėlynus papelkiais, kol užeini tvirtesnį pagrindą.
Beje, turiu nuojautą, kad kalvelėje ant kurios stovi sovietinis obeliskas, kažkur yra užkasti senojo paminklo likučiai (įprasta sovietams praktika). Geofizikiniai tyrimai galėtų padėti nustatyti jų vietą, o likučiai eksponuojami. Jei pavyktų tai padaryti, turėtume itin paveikią kompoziciją.
Pasakojimas apie istoriją nėra ir neturi būti lengvas.
Kol šis rašinys laukė eilės LRT, kai kurie socialdemokratai pateikė siūlymą naikinti vadinamąją Desovietizacijos komisiją ir sprendimų dėl atminties ženklų šalinimo / palikimo teisę perduoti Savivaldybėms. Mano trumpasis atsakymas būtų: „Jokiais būdais“. Daugeliu atveju būtų kaip Ukmergėje – su paminklu Juozui Krikštaponiui. Komisija turi likti, įstatymas turi veikti, bet didesnio niuansavimo kartais norėtųsi.
[1] Visas pavadinimas – Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinės komisija.
[2] Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijos įstatymas.
