Viena iš savybių, apibrėžiančių mūsų gyvenamus laikus, – kintantis santykis su laiku. Konstatuojame, kad gyvename greitėjančiais laikais, kai daugybė procesų užtrunka tik akimirksnį. Tuo pat metu mūsų dabartyje vis daugiau istoriškumo ir vis mažiau pasitikėjimo ateitimi. Kaip kintanti laiko samprata keičia mūsų gyvenimus?
Bandydami apmąstyti, kuo mūsų laikai skiriasi nuo ankstesniųjų, turime pagauti naujas įtampas ir iš jų kylančias naujas sampratas, kurios būdingos būtent šiandienai. Viena tokių ryškesnių įtampų – laiko patirtys ir tų patirčių suvokimas.
Dar nuo šv. Augustino (o tai reiškia, nuo 4–5 amžiaus) įsitvirtinusi linijinė laiko samprata, kurioje mūsų patirtys dalinamos į praeitį, dabartį ir ateitį, vis sunkiau apibrėžia mūsų kasdienybę. Jų santykis mūsų tikrovėje darosi vis labiau komplikuotas ir reikalaujantis naujų terminų, kurie padėtų aiškintis, kodėl anksčiau akivaizdžios skirtys nebeveikia.
Turbūt daugeliui šiuolaikybės žmonių atpažįstama skubėjimo, nuolatinio vėlavimo, paranojiško laiko sekimo ir bandymo išsitekti deadline‘uose patirtis. Mūsų gyvenimas kaip niekada istorijoje metodiškai struktūruojamas laiko ir įsipareigojimo konkretiems laiko atskaitos taškams. Laiko etapais skirstome ne tik paprastą dieną (pusryčiai, pietūs, vakarienė ar ryto rutina, darbas, laikas po darbo, miegas ir t. t.), bet ir gyvenimą (vaikystė, paauglystė, jaunystė, branda, senėjimas, senatvė ir visos persidengiančios ar naujai atsirandančios šių dalybų variacijos).
Atrodytų, kad šis gyvenimas greitėjančiame, vis labiau kontroliuojamame ir skaidomame laike turėtų traukti mus vis labiau į ateitį ir vis toliau nuo praeities. Paradoksalu, bet šiuolaikybėje vis labiau įsigali ne ateities optimizmas, o nostalgijos jausmas, kurį simboliškai galime pavaizduoti socialiniame tinkle „YouTube“ po įvairiais vaizdo įrašais sutinkamu komentaru „kas vis dar žiūri 2025-aisiais?“.
Mūsų kultūroje, politikoje, netgi kasdienėje komunikacijoje tvyro didžiulis kiekis istoriškumo ir nostalgijos jausmo. Greitėjančio laiko pasaulis, kuriame nieko nespėjame, mus stumia ne į ateitį, o į praeitį. Tai akivaizdžiai pasirodo ne tik populistiniuose politiniuose naratyvuose, bet ir kultūrinių idėjų apytakoje.
Tokie ryškūs naujieji politiniai lyderiai kaip dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, buvęs Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaras, įvairių radikalių politinių jėgų kairės ir dešinės kraštuose vadovai Europoje siūlo sugrįžimo į praeitį vaizdinius. Ką jau kalbėti apie didžiausią 21 amžiaus masinį žudiką, Rusijos diktatorių Vladimirą Putiną, kurio putinizmo ideologija stovi ant Trečiosios Romos ir rusiškosios imperijos iliuzijos pamatų.
Visoje mūsų politinėje dabartyje įsigalėjusi nostalgijos nebūtai praeičiai idėja, kuri sudaro daugybės dabarties įvykių pagrindą ir kontekstą.
Visoje mūsų politinėje dabartyje įsigalėjusi nostalgijos nebūtai praeičiai idėja, kuri sudaro daugybės dabarties įvykių pagrindą ir kontekstą. Todėl nereikia stebėtis, kad net ir 2025-aisiais didžioji Lietuvos politikos schizma išlieka Vytauto Landsbergio kaip politinio lyderio vertinimas ir nuolatinis buvusių laikų aptarinėjimas.
Naujausios populistinės jėgos beveik nesiūlo, o ir nesugeba pasiūlyti jokių naujų ateities planų ir vaizdinių. Visos jos stovi ant istorijos perrašymo ar teisingo jos įgyvendinimo dabartyje motyvų. Istorinių klaidų taisymas ir įtampos dėl neišvengiamų ateities krizių nutylėjimas ar numarinimas – štai naujoji politinio radikalizmo formulė.
Panašius nuolatinio praeities gaivinimo ir nostalgijos jausmo maitinimo procesus galima įžvelgti ir kultūroje. Dalis brangiausių Holivudo filmų, tokių kaip „Marvel“ superherojų pasaulio ekranizacijos ar „Žvaigždžių karų“ epopėja, jau tapo nuolat save regeneruojančiais, naujų tęsinių siūlančiais ir niekada nesibaigiančiais pasakojimais. Populiarūs serialai net ir pasibaigdami palieka spin-off‘ų pažadą.
Muzikoje taip pat įsivyrauja nuolatinis praeities tempimo į dabartį procesas. Nuo niekada nesibaigiančių atsisveikinimo turų iki naujų populiarių grupių sudėčių, tribute grupių, jų muzika paremtų filmų, miuziklų, operų, galiausiai – iki tų pačių melodijų naujai perkuriamų dar vienos vasaros hitui. ABBA, „Queen“, „Lynyrd Skynyrd“, „Pink Floyd“ ar lietuviškoji „Hiperbolė“ tiesiog negali baigtis. Atsisveikinimas ir nugrimzdimas į užmarštį neįmanomas.
Panašius procesus galime pastebėti ir kitose meno šakose, tokiose kaip literatūra. Rašytojų sukurti autentiški pasauliai tiesiog privalo turėti tęsinius, naujas knygas, kurios pratęsia jų pasaulius ar suteikia skaitytojui vis naujai išgyvenamą nostalgijos jausmą. Niekada negali atsisveikinti su savo herojais, o potenciali jų mirtis išgyvenama žymiai skaudžiau nei paties autoriaus. Žymiai svarbiau, kad praeitis niekada neišnyktų iš mūsų gyvenimo kaip vaizdinys.
Šie nuolatiniai praeities gaivinimo procesai demonstruoja komplikuotą mūsų santykį su dabartimi. Filosofiškai sakant, mes vis mažiau jaučiamės įsivietinę savo dabartyje ir vis labiau traukiamės į praeities prieglobstį. Šį pasitraukimo ir amžino sugrįžimo motyvą gražiai apibendrinusi atlikėja Charli XCX savo 2018 metais išleistoje dainoje „1999“.
Šioje dainoje ne tik nostalgiškai prisimenama vaikystė prieš du dešimtmečius, bet ir kartojama šiuolaikybės formulė „wanna go back, wanna go“ (noriu sugrįžti atgal, noriu sugrįžt), priduriant, kad tai buvo laikas, kuris nuolat sužadina prisiminimų. Simboliška, kad šį laiką galima interpretuoti ne tik kaip sužadinantį prisiminimus, bet apskritai turėjusį prisiminimų kokybę. Vadinasi, dabartyje tuos prisiminimus susikurti vis sudėtingiau ir jie dėl greitėjančio laiko nyksta vos susiformavę.
Neatsisveikindami su praeitimi ir pavertę ją naujos dabarties generavimo šaltiniu, mes vis sunkiau formuojame autentiškus savo prisiminimus, vis mažiau juntame patį gyvenimo autentiškumą. Viskas tampa pasikartojančiais 1999-aisiais ar nuolat išgyvenama ir niekada nesibaigiančia nostalgija dėl praėjusių dalykų. Suprantama, kad verslas, matydamas vis augančią nostalgijos paklausą, mus maitina ja ir ne tik duoda tai, ko norime, bet ir pakursto, paskatina naują nostalgijos poreikio augimą.
Neatsisveikindami su praeitimi ir pavertę ją naujos dabarties generavimo šaltiniu, mes vis sunkiau formuojame autentiškus savo prisiminimus, vis mažiau juntame patį gyvenimo autentiškumą.
Iš šio mūsų laiko gyvenimo modelio kyla ir problemos apmąstant ateitį. Filosofijoje jau seniai užčiuopta tendencija, kad gyvename pasaulyje, kuriame vis mažiau utopinio mąstymo, pasireiškia ir kasdienybėje. Nė viena politinė partija negali mums aiškiai atsakyti, kokia gali būti ateitis ne tik dešimtmečių, bet ir metų ar net mėnesių kontekste.
Net ir išmintingiausios ar griežčiausiais metodais aprašomos strategijos įsiveda savo metmenyse tvyrančias „juodųjų gulbių“ galimybes. Mokslininkai kalba galimybių ir rizikų kontekste. Kultūra pasiūlo žymiai patogesnius distopijų scenarijus, kai kažkas utopiško yra tai, kad viskas liks taip, kaip buvo ar bent jau nebus taip blogai, kaip galime įsivaizduoti.
Ateitis tvyro kažkur kaip būsimų krizių, socialinių neramumų ir sunkių moralinių sprendimų laikas. Net ir didžiausias šių laikų avantiūristas Elonas Muskas savo posthumanistinę utopiją vaizduojasi jau ne Žemėje, o kažkur kosmose, iškeldamas ateitį už vidutinio žmogaus patirčių ribų.
Ateities neaiškumas ir jos grėsmingumas dar labiau veja į saugų praeities prieglobstį blykčiojančioje, fragmentuotoje ir nuolat skubėti verčiančioje dabartyje.
Geriausiai nostalgišką dabarties žmogaus santykį su laiku apibūdino amerikiečių mąstytojas Graftonas Tanneris, įvedęs terminą „foreverism“, kurį lietuviškai versčiau kaip „amžinizmas“. Tai būklė, kai komplikuotoje dabartyje atsisakoma drąsaus žvilgsnio į ateitį ir užsidaroma nuolatiniame nostalgijos maitinimo rate.
Pats G. Tanneris šią būklę apibūdino kaip „prarasties praradimą“. Mes atsisakome atsisveikinti su praeitimi ir savo dabartį nuolat kuriame kaip praeities perkonstravimą. Nesibaigia ne tik reiškiniai, procesai ar daiktai. Nesibaigia net ir žmonės.
Dirbtinis intelektas tik dar labiau paskatins šį procesą, kai saugosime ir į amžinybę tempsime mums brangius asmenis, naminius gyvūnus ar relikvijas. Dabartis nebeformuos atminties iš to, kas prarasta, ji pati bus nuolat pulsuojanti ir save gaivinanti atmintis.
Ryškiausias to pavyzdys kultūroje – pakitusios sąvokos. Anksčiau kalbėdavome apie kūrėjus ir jų kūrinius, kurie turėdavo savo pradžias ir pabaigas, ribas erdvėje ir laike, o dabar pereiname prie turinio sąvokos. Šiuolaikinis interneto kūrėjas gamina turinį.
Turinį, kuris nebegali turėti pabaigos ir implikuoja nuolatinio tuštumo užpildymo būtinybę. Turinio gamyba negali baigtis. Mums vis reikia naujo turinio, kurį galime vartoti, kad nejaustume praradimo ir tuštumos jausmo. Tik laiko klausimas, kada Dievo kūriniu vaizdavęsis žmogus pradės save vaizduotis kaip kokybišką ar nekokybišką turinį kitų žmonių patirtyse. O gal šis procesas jau ir įsibėgėjęs.
Kaip kovoti su amžinizmo išsikerojimu? Nevengti praradimo jausmo. Nevengti nostalgijos išgyvenimo ir jos įveikos. Sugrįžti prie praeities, dabarties ir ateities skirčių kasdienybėje, apmąstant savo santykį su laiku. Ir svarbiausia – savo laikiškumą.
Pasidavę amžinizmui tapsime tik dar labiau desperatiškais įkaitais savo baimės prarasti. O tai reiškia ir baimę priimti ateities galimybę.
