Artėjant Kovo 11-ajai prasminga pasvarstyti apie tam tikras sąvokas, o gal ir ištisus aplink jas pinamus pasakojimus, kurie aktualūs valstybės likimui. Lietuvai tiek istoriškai, tiek dabar aktuali „vienybės“ sąvoka. Ką turime galvoje kalbėdami apie vienybę? Kur mus nuveda vienybės siekis?
Mūsų valstybės himne, „Tautiškoje giesmėje“, yra ne viena eilutė, kuria Vincas Kudirka įamžino ne tik moralinius pamokymus, bet ir tautinius lūkesčius bei ambicijas. Stiprybės sėmimas iš praeities, dorybės takai, tamsumų prašalinamas – visi šie iš pažiūros banaloki įsakai ar konstatacijos neretai tampa išsipildančiomis pranašystėmis.
Šios Kovo 11-osios kontekste norėčiau skaitytojo dėmesį atkreipti į paskutinę himno eilutę. Jei esate buvęs didesniame sporto renginyje, proteste ar šiaip oficialiame minėjime, tai turbūt pastebėjote, kad labiausiai lietuvius, kaip giedorius, aktyvuoja „Vardan tos Lietuvos“, dažniausiai atliekama su papildoma jėga ir savotišku pasižadėjimu. Tik po to kiek melancholiškai nutęsiama, kad tikslas yra „vienybės žydėjimas“.
O visgi būtent „vienybė težydi“ yra vienas ryškesnių ne tik tautinių, bet ir politinių, socialinių, net kultūrinių motyvų. Vienybės priesakas ir įvairiausi vienybės naratyvai veikė tiek istorinius, tiek ir dabarties pasirinkimus, iš jų kylančius konfliktus, nesutarimus ir, paradoksalu, nulemdavo skirtis, susiskaldymus ar atvirą priešiškumą.
O visgi būtent „vienybė težydi“ yra vienas ryškesnių ne tik tautinių, bet ir politinių, socialinių, net kultūrinių motyvų.
Politiniame Lietuvos gyvenime įprasti dvikrypčiai vienybės siekiai. Viena – praeities kryptis – siūlo pasakojimus apie praeityje buvusią vienybę. Sąjūdžio vienybės pavyzdys, Smetonos Lietuvos vienybė, istorinių LDK laikų ar net tautosakos arba mitologijos pasakojimų vienybės pavyzdžiai. Kažkur vienybės būta, ji pradingusi, tad reikia gręžtis į praeitį.
Kita – ateities kryptis. Čia žadama, kad vienybė laukia kažkur ateityje. Lietuvą žadama suvienyti, atvesti į idealią būklę, istorijoje gal kada ir buvusią, bet dabar tai jau tikrai išsipildysiančią klestinčios kultūros, homogeniškos visuomenės, užtarnautų laimėjimų ir statusų valstybės padėtį.
Šie nuolat regeneruojami ar vis pakurstomi politiniai pažadai neturėtų tokio rezonanso, jei visuomenėje išties nebūtų pasakojimų apie idealias vienybės situacijas, utopines būkles, kai „visa Lietuva prigludusi prie ekranų žiūrėdavo „Žalgirio“ rungtynes“, „visa Lietuva išėjo į Baltijos kelią“, „visi lietuviai išėjo į gatves“, „visi siekė to paties tikslo“ ir panašiai.
Lietuvos kaip valstybės istoriniai pasakojimai dažnai kuriami vienybės motyvo pagrindu. Vienas ar kitas susivienijimas atnešdavo sėkmę istoriniuose mūšiuose, sudėtingais valstybės periodais lemdavo kultūrinius pakilimus, atgimimus ar perversmus.
Pats vieningumo motyvas tikrai nėra savaime kenksmingas. Dažnai jis emociškai pagauliai išreiškia kryptingą veikimą, iniciatyvą, tam tikrą laikmečio dvasią ir jos jausmus. Kita vertus, istoriniai faktai ir tikrovė verčia kritiškai įvertinti vienybės įvaizdį ir pripažinti, kad tiek socialiniai, tiek politiniai procesai nutikdavo ne dėl vienybės, o dėl gebėjimo derinti skirtingas pažiūras, ieškoti kompromisų ar susivienyti bendram vertybiniam poelgiui, nepaisant nesutarimų.
Lietuvos kaip valstybės istoriniai pasakojimai dažnai kuriami vienybės motyvo pagrindu.
Kaip tautinio atgimimo laikotarpiu būta įvairiausių valstybės vizijų, projektų ir kritikos, tiek pat takoskyrų būta ir Kovo 11-osios nepriklausomybės procese. Ką jau kalbėti vien apie tai, kad šis procesas jungė tiek buvusių aršių disidentų, tiek švelniųjų kolaborantų pastangas reaguoti į istoriškai susiklosčiusią galimybę atkurti nepriklausomybę.
Vienybės būta tiek, kiek gebėta suvokti, kad vieningas veikimas užtikrins galimybę siekti konkretaus bendro tikslo ir nepanaikins galimybės tikėtis vėlesnio savų interesų išsipildymo. Ir tai visiškai normalus procesas žmonių bendruomenėje, kurią į priekį veda išgyvenimo, o ne metafizinio pakylėjimo užduotis.
Bet visuomenės kolektyvinėje atmintyje ir pasakojimuose įsigalėjo ne apvienyto pliuralizmo, o metafizinės vienybės vaizdinys. Lyg būta tautos ar valstybės kaip bendro kūno, kažkokios stebuklingo reinkarnacijos ar metamorfozės, kuri fiksuojama kaip ideali būklė, ir visa likusi istorija yra bandymas šią socialinio orgazmo patirtį atkartoti ar sukurti iš naujo.
Kita vertus, istoriniai faktai ir tikrovė verčia kritiškai įvertinti vienybės įvaizdį ir pripažinti, kad tiek socialiniai, tiek politiniai procesai nutikdavo ne dėl vienybės, o dėl gebėjimo derinti skirtingas pažiūras, ieškoti kompromisų ar susivienyti bendram vertybiniam poelgiui, nepaisant nesutarimų.
„Kodėl nebesame vieningi?“, „Kur dingo tas vienybės jausmas?“, „Kodėl esame tokie susiskaldę?“. Beveik neabejoju, kad tokie klausimai kartosis ir šią Kovo 11-ąją, vaikantis metafizinės vienybės fantomo ir bandant konstatuoti stoką to, kas visą laiką buvo tiesiog pasakojimas, apibūdinantis kartais kolektyvinius, o kartais visiškai individualius jausmus.
Mes tiek užsikrėtėme nebūtos vienybės paieškomis, kad taip ir nesugebėjome gerai įsisąmoninti ir išmokti įvairovės būklės, kitų perspektyvų matymo, kitų pasakojimų išklausymo, skirčių ir jų keliamų įtampų geranoriško sprendimo.
Iš istorikų vis dar tikimasi vieningo istorinio pasakojimo, iš politikų – vieningo politinio veiksmo, iš filosofų – vieningos vertybinės sistemos, sustatančios į vietas visus poelgius ir sprendinius, nebepaliekant kelio prakeiktai interpretacijai ir jos emociniams pustoniams.
Mąstydami apie valstybę mes vis dar taip pat melancholiškai tęsiame „vienybė težydi“ motyvą. Ironiška ir paradoksalu, kad nepaisydami vieningo giedojimo, vieningai tęsiamos natos mes tai darome daugyje, giliai viduje suvokdami mus supančią įvairovę ir potencialą ne kažkokiam apsivienijimui, o geriausiu atveju – sugyvenimui.
Mes tiek užsikrėtėme nebūtos vienybės paieškomis, kad taip ir nesugebėjome gerai įsisąmoninti ir išmokti įvairovės būklės, kitų perspektyvų matymo, kitų pasakojimų išklausymo, skirčių ir jų keliamų įtampų geranoriško sprendimo.
Filosofas Isaiah Berlinas savo esė „Dvi laisvės sąvokos“ baigia paguodžiančia konstatacija: „Dėl to, kad negali būti garantuotas principų ilgalaikiškumas, jie nėra mažiau šventi. Pats garantijų troškimas, kad mūsų vertybės būtų amžinos ir patikimos kokiame nors objektyviame danguje, iš tikrųjų gal tėra tik vaikystės tikrumo ar mūsų pirmykštės praeities absoliučių vertybių geidimas.“
Panašiai ir su lietuviškuoju priesaku, kad „vienybė žydėtų“. Galbūt metas nustoti vaikytis politinės ar visuomeninės vienybės pažadų, vis iš naujo ir iš naujo bandyti konstruoti projektus, kurie sugrūstų visas lietuvių pažiūras į vieną perspektyvą, ir susitaikyti su tuo, kad kaip ir gamtoje, taip ir socialinėje tikrovėje žydėjimas yra įvairiausių spalvų, kvapų ir formų apsireiškimas.
Lietuvis niekada nebus vienodų politinių ar socialinių pažiūrų bendruomenės dalis. Vienybė neapsireikš nei socialinio, nei kultūrinio etalono pavidalu. Nepadės čia nei kalbos konservacija, nei kanonų konstravimai ar užsidarymai tik savame istoriniame pasakojime ar tik savoje kultūrinėje terpėje.
Tiesa ta, kad net ir vienybės patirtis visada yra tik individuali. Ar stovėsite Dainų šventėje ir klausysite „Kad giria žaliuotų“, ar vaikščiosite Ignalinos ežerų pakrantėmis, ar klausysite Baltijos jūros bangavimo, ar klaidžiosite Dainavos girioje. Vienybės jausmas plačiausiai išsikeroja tokiomis akimirkomis ir vienintelis būdas juo pasidalyti – ne politinės ar socialinės deklaracijos, o pabandymas atrasti tos vienybės jausmo daigus ir kitame bei kitokiame.
