Drįstu teigti, kad idėja, jog karą galima ir būtina užbaigti derybomis vengiant provokuoti užpuoliką, yra savižudiška. Ši idėja kilo iš požiūrio į valstybę kaip į verslo projektą. Jeigu viskas tik verslas, politinis kontekstas metamas lauk ir verslininkas ne tik gali, bet būtinai turi tartis su pačiu velniu dėl abiem pusėms naudingos pabaigos. Tai tos, kuri paprastai baigiasi katastrofa.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir yra gryno verslo be politikos idėjos šalininkas. Todėl jis ir siekia paversti JAV savo nuosavu uabu, kuriame politinė etika tampa kliūtimi, ją būtina bet kokiais būdais ir kaina pašalinti iš programos. Jo pareiškimas esą „Ukraina suteikė Rusijai priežastį ją subombarduoti po velnių“ virs paminklu ant JAV demokratijos kapo, jeigu JAV respublikonai nereaguos.
O turėtų, nes ir Iranas, pasimokęs iš Rusijos, parodė D. Trumpui ir jo derybų modeliui vidurinį pirštą. Tai pamatęs, Izraelis nusprendė savarankiškai imtis veiksmų prieš Iraną, taip išgelbėdamas Vidurio Rytus nuo branduolinės katastrofos. Kas be ko, Trumpas dar kažkaip suvokia, kad reikia savo cinišką idėją paslėpti už kalbų apie neva jo norą siekti taikos visame pasaulyje. Taip jis pateisina savo pokalbius su diktatoriais žudikais stodamas į jų, o ne į užpultos aukos pusę.
Mat užpultoji pusė ima kalbėti nonsensus apie kažkokias vertybes, kažkokias laisves ir nepriklausomybes. Galiausiai, susidūrus su tikrove, neleidžiančia išspręsti pasaulines problemas per 24 valandas net nevertybinių derybų pagrindu, D. Trumpą ištinka, vaizdžiai tariant, kognityvinis paralyžius – kai iš esmės žmogui sutrinka aukštesnio lygmens pažintinės funkcijos.
Todėl Trumpą remiantys respublikonai gal ims suvokti, kad su tokia filosofija JAV pralaimės karą ne tik prieš Rusiją, bet ir prieš Kiniją dar jam neprasidėjus: JAV priešai įgalinami, įdrąsinami. Amoralaus verslo filosofija atsieta nuo istorijos, leidžia istorijai kartotis. Priminsiu, kad Hitleris ėjo į priekį tol, kol priešininkai manė galintys su juo susitarti. Nepavyko ir su Rusija.
Pagaliau D. Trumpas, matyt, priverstas Ukrainą ir Izraelį remiančių respublikonų sparno, įsakė suduoti smūgį Irano urano sodrinimo centrams. Gal tie patys respublikonai privers D. Trumpą rimtai imtis iš jo besityčiojančios Rusijos? Rusija jau prarado Siriją, prarado Iraną, laikas prarasti Ukrainą.
Galiausiai, susidūrus su tikrove, neleidžiančia išspręsti pasaulines problemas per 24 valandas net nevertybinių derybų pagrindu, D. Trumpą ištinka, vaizdžiai tariant, kognityvinis paralyžius – kai iš esmės žmogui sutrinka aukštesnio lygmens pažintinės funkcijos.
Rusija karus pradėjo visų pirma todėl, kad Vakarai, NATO padarė viską, kad Rusija nustotų bijoti Vakarų kaip karinės galios. Nes Rusijai užpuolus Sakartvelą, o vėliau Ukrainą, ji nesulaukė skausmingo atsako. Taip 2022 m. Rusijos plataus masto karas prieš Ukrainą tapo bendros bejėgės Vakarų reakcijos išdava.
Iki šios vietos nieko naujo nepasakiau. Nauja yra tai, kad ES ir Kanada, Prancūzija, JK ne tik įsitikinusios, kad derybomis galima susitarti su užpuoliku, bet ir kad karas turi būti vykdomas humaniškai, pritariant priešo reikalavimams bent jau suprasti jų tikslus bei į juos atsižvelgti. Dėl šio požiūrio jiems patiems iškilo reali grėsmė, kalbu apie Musulmonų broliją.
Jau keletą metų lyg liepsna per prerijas nestabdomai sklindantys islamistai infiltruojasi į demokratinių valstybių institucijas. Jų tikslas yra islamizuoti Vakarus, pakeisti europietišką teisės tradiciją šariatu.
Rusijos agresijos atveju „karas turi baigtis derybomis“ pozicija taip surišo Vakarų demokratijų rankas, kad nors Rusijos karą veda žvėriškai, be taisyklių, su Rusija ir toliau daromas biznis „humanizmo“ sumetimais. Juk priešo civiliai neturi nukentėti? Turi, bet apie tai vėliau. Sankcijų įvedimo Rusijai pakopomis politika yra iš tos pačios beviltiškos atgrasymo operos. Šios politikos pasekmės mirtinos, bet ne Rusijai, o ukrainiečiams, mokantiems krauju kiekvieną prakeiktą dieną ir naktį.
Laipsniškų sankcijų įvedimo politika tiek buka, kad Rusija veik ketverius metus neturi jokių problemų nepaprastai greitai mažinti ukrainiečių dronų technologinį pranašumą. Ir nors pagaliau duotas leidimas mušti Rusijos karinius taikinius jos teritorijoje Vakarų ginklais, pagrindas Vakarų pralaimėjimui Rusijai niekur nedingo.
Rusijos agresijos atveju „karas turi baigtis derybomis“ pozicija taip surišo Vakarų demokratijų rankas, kad nors Rusijos karą veda žvėriškai, be taisyklių, su Rusija ir toliau daromas biznis „humanizmo“ sumetimais.
NATO kaip buvo, taip ir liko gynybine karine organizacija, draskoma vidinių prieštaravimų, virtusių bejėgiškumu prieš Rusijos provokacijas Baltijos jūroje ir virš jos. Svarbiausia susitaikyti su tikrove, kuri reikalauja keisti Vakarų požiūrį į karą, tą požiūrį, kuris riša jai pačiai rankas taip įdrąsindamas Rusiją jaustis pergalinga ir nesutriuškinama.
Taip, Ukrainoje jie kapitaliai gauna į galvą, bet niekas netrukdo jai sėkmingai naudotis susiparalyžiavusios Europos įsitikinimu, kad karą galima baigti derybomis. Negalima, karas laimimas arba pralaimimas. Bet taip, derybos, kaip taktika jau vykstančio karo metu dėl paliaubų, įmanomos. Bet apie tai vėliau.
Pasižiūrėkime į „Hamas“ penkių karų prieš Izraelį atvejį. Reikia būti ne viso proto, kad iš jų nepasimokytum, nes tai, ką matome, yra kvietimo karui ir katastrofai klasika. Blogas receptas toks: kai priešas deklaruoja siekį tave sunaikinti, nepriimk jo deklaracijos už gryną pinigą. Pamoka: gynybinė politika turi būti formuojama jau pirmo grasinimo pagrindu ir ne rytoj, o tuojau pat.
Antra: nebandyk jo papirkti ir nuolaidžiauti jo išpuoliams. Jeigu „Hamas“ 2006 m. būtų totaliai sutriuškintas po jos pirmo Izraelio užpuolimo, kai dar buvo silpna, nebūtų nei antro, nei, pagaliau, penkto karo sukeltos katastrofos. Tad, jeigu Rusija tikrai pultų, pvz., Estiją, klausimas kyla, ar NATO lauks, kol agresorius pereis sieną, ar imsis prevencinių priemonių, kad šito neįvyktų turint omenyje Estijos (kaip ir Izraelio atveju) strateginės gilumos neturėjimą.
Šis trūkumas ir yra pagrindinė priežastis dėl „neproporcingai“ kieto Izraelio karinio atsako jį užpuolusiems priešams, mat už nugaros tik jūra.
Apie paliaubas: jos suteikia laiko abiem pusėm persigrupuoti, o gal ir atsirasti ilgalaikiams politiniams sprendimams naudingiems abiem pusėm. Bet taip nebūna, tik pasakose. Ukrainai derybomis pasiekta taika reiškia laikiną karo nutraukimą ir teritorijos praradimą, o Rusijai psichologinę pergalę.
Kai kalbama apie teroristinius Rusijos ir „Hamas“ režimus, tas vakarietiškas, demokratijose išugdytas tikėjimas „win win situation“, kaip sako prancūzai – „wishful thinking“. Jis yra tiesus kelias į pralaimėjimą. Derybos turi vykti tik apie ugnies nutraukimą pagal esamą fronto liniją be jokių pritarimų priešo politiniams reikalavimams nusiginkluoti ir kitas nesąmones.
Derybos nėra skirtos politiniam teisėtai besiginančio pralaimėjimui, nes priešas fiziškai mūšio lauke nelaimėjo. Iliustracijai turime Pietų bei Šiaurės Korėjos pavyzdį, kai susitarta dėl demarkacijos linijos, dėl ugnies nutraukimo. Ir ne tik: JAV tapo Pietų Korėjos saugumo garantu. Kol Europa neatsistos ant savo gynybinių kojų, kol neįrodys, kad gali būti rimtu saugumo garantu, tol Kremlius nerodys jokios pagarbos Europai.
Kada karas baigiamas paliaubomis? Paprasta: kai abi pusės negali, neturi resursų viena kitą nugalėti. Žinoma, jeigu turi bent kiek resursų ir esi diktatūra, kuriai nesvarbu gyvybė, esi užėmusi dalį priešo teritorijos, gali tęsti pozicinį karą, jeigu manai, kad jis naudingas.
Karo baigtis – derybos, laikantis Rusijos primestų sąlygų, ir jeigu Rusija bus toliau finansuojama mūsų pinigais, kito karo galima sulaukti žymiai greičiau. Todėl Rusija turi pralaimėti mūšio lauke arba sumokėti tiek, kad maža nepasirodytų. Antraip, ir vėl be jokių skaudžių jai pasekmių ir „business as usual“, sulauksime kito karo. Jeigu jis kils, kaltas bus ne vien D. Trumpas. Todėl net ir sustojus karui, jokių sankcijų atšaukimų, jos turi likti.
Todėl Rusija turi pralaimėti mūšio lauke arba sumokėti tiek, kad maža nepasirodytų. Antraip, ir vėl be jokių skaudžių jai pasekmių ir „business as ususal“, sulauksime kito karo.
Humaniškas karas be civilių aukų? Tokio karo nebūna, nes pats karas iš principo yra nehumaniškas. Ir taip, agresoriaus civiliai turi nukentėti. Turi pajusti agresijos kainą. Užduotis yra sutriuškinti priešą tam, kad išgelbėtum savo civilius nuo užpuoliko, o ne vengtum užpuoliko civilių aukų iki absurdo. Šito iš Izraelio reikalauja Vakarų „šventieji“.
Kad nekiltų nesusipratimas, pabrėžiu: kalbu apie ekonomines pasekmes civiliams, svarbios agresoriaus infrastruktūros, skirtos karui tęsti, naikinimą. Viena, kai civiliai žūsta netiesioginės ugnies atveju, dėl klaidingo sprendimo per mūšį arba dėl karinių objektų dislokavimo, pvz., mokyklose, ligoninėse, dėl to jos tampa teisėtais taikiniais. (Naudotis civiliais kaip skydu draudžia Ženevos konvencija).
Visai kas kita teroristinės Rusijos ir jos draugo „Hamas“ taip mylimas tikslingas civilių žudymas bauginimo tikslais ir kolektyvinės bausmės pagrindu, tai – netoleruotinas, sunkus karo nusikaltimas.
Karo teoretikas Carlas von Clausewitzas jau veik prieš du šimtus metų pastebėjo: „Kiekvienas amžius turi savo karo rūšį, savo ribojančias sąlygas ir savitas išankstines nuostatas.“ Jeigu Vakarų demokratijos vadovausis mano aptartomis išankstinėmis nuostatomis, Europos demokratinė civilizacija dėl beribio tolerantiškumo pasidavusi vidiniam ir išorės priešui bus nušluota nuo žemės paviršiaus. Ir jau nebeliks nė vieno, kuris atsakys į klausimą: „Kodėl pralaimėjome karą?“
