Kai Trakuose gyvenanti Gintarė Tamašauskaitė buvo maža, tėvai, norėdami ją atpratinti nuo čiulptuko, sumelavo, kad jį netyčia „suvalgė šuniukas“. Ji tebeturi nuotrauką su tuo šuneliu, kurio ėjo prašyti, kad grąžintų jos turtą. Humoro jausmo nestokojanti moteris LRT.lt sakė, kad, ko gero, jos tėvai ją taip netyčia ir „užprogramavo“, kad iki šiol tarp šunų ieško tam tikros sielos ramybės. Jos ir randa – su savo dviem Aliaskos malamutais, sako, net suprantantys vieni kitus be žodžių.
Gintarė pasakoja, kad apie šios Lietuvoje gana retos veislės šunis sužinojo ankstyvoje paauglystėje. Trakuose vyko tarptautinės šunų parodos, tais laikais jose, skirtingai nei dabar, buvo galima ir prekiauti gyvūnais. Ten jos kiek vyresnis 17-metis brolis, vasarą dirbęs kavinėje, už visas savo santaupas, dar tėvams parėmus, nusipirko pirmąjį jų šeimos Aliaskos malamutą.
Pašnekovė juokauja: jei Dantė būtų gimęs vyru, jis būtų toks gražuolis kaip Johnny Deppas ar Bradas Pittas, ne mažiau.
„Dabar tuometis mūsų sprendimas man atrodo beatodairiškas ir neatsakingas, tačiau tai bene pats sėkmingiausias beatodairiškas sprendimas, koks tik yra man nutikęs, nes jis į mano gyvenimą atnešė labai daug įspūdžių, pamokų ir draugysčių. Iki tol apie tokius šunis buvome tik girdėję, bet niekad nebuvome jų sutikę gyvai. Tas šuniukas priminė eilinį mažiuką vilkšunį, manėme, kad ir savybės bus panašios ir kad veisėjai truputį perdeda pasakodami. Tik auginant šunelį išryškėjo, kad išties šios veislės charakteris visai kitoks: Aliaskos malamutai negyvena dėl šeimininko ir mėgsta „atsikalbinėti“, daryti savaip arba išvis ignoruoti tai, kas jiems atrodo neverta dėmesio – na, bet būtent tuo jie mane ir sužavėjo“, – pasakoja Gintarė.
Vėliau brolis labiau susidomėjo kitais dalykais, o augintiniu daugiausia rūpinosi Gintarė. „Tiesa, tas šuo manęs nepripažino kaip vadės (Aliaskos malamutams svarbi hierarchija), bet aš vis tiek norėjau įrodyti, kad nesu tik aptarnaujantis personalas – tam prireikė laiko, tačiau ir padėjo pajausti savo pačios dvasią“, – su šypsena prisimena pašnekovė, kuri nuo to apsilankymo šunų parodoje jau daugiau nei 20 metų augina vien Aliaskos malamutus.
Pasak jos, jai palengvėjo, kai įgijo vairuotojo pažymėjimą ir galėjo automobiliu laisvai su tuomete augintine važinėti į šunų parodas bei kitus renginius. Iki tol tris kartus per savaitę iš Lentvario (Trakų r.) autobusu, triskart persėsdama, važiuodavo į dresūros pamokas Vilniuje. Beje, gudri augintinė taip prie kelionių įprato, kad autobuse, kuriame paprastai sėdėdavo ar gulėdavo, išgirdusi reikiamą stotelės pavadinimą, pakildavo ir pasiruošdavo išlipti. Kai sykį viena arši moteris pradėjo priekaištauti, kad negalima vežiotis šuns – sakė, kad pati kitą kartą karvę atsives, – kiti keleiviai jai nepritarė ir gynė kultūringą keturkojį. Šeimininkę tai labai maloniai nustebino: „Pajutau, kad augame kaip visuomenė.“
Gražią dieną – graži vada
Gintarė pasakoja, kad šių iš šiaurės atkeliavusių kinkomų šunų Lietuvoje šiuo metu yra mažiau nei šimtas, – jie tinka tikrai ne kiekvienam šunų mylėtojui. Žmonės jų dažnai neatpažįsta: „Juos painioja su kitais šiauriniais šunimis, Sibiro haskiais ar laikomis, bet vis dažniau pasitaiko atvejų, kai žmonės gatvėje paklausia, ar tai Aliaskos malamutas. Tai kaskart mane labai nudžiugina, jaučiu, kad daugiametės kinologų ir malamutų augintojų pastangos nenuėjo perniek.“
Dabar Gintarės namuose gyvena du šunys – 10 metų Maja ir jos sūnus, 4 metų Dantė. Moteris yra ir veisėja bei trijų šunų bendrasavininkė – šie kartais atvyksta pas ją pasisvečiuoti, susitvarkyti kailiuko ar pasitreniruoti ir pasiruošti parodai.
Dantė – nuolatinis įvairių šunų parodų dalyvis ir prizininkas, tačiau Gintarės namuose jis atsirado, galima sakyti, stebuklingai.
„Vadoje buvo du broliukai ir gimė labai gražią dieną – 2022 02 22, antradienį. Dantė buvo kaip cepelinas, milžiniška galva, iš karto krito man į akį. Kurį laiką dar melavau sau, kad jį parduosiu, nes man pakanka ir vieno šuns, bet taip nenutiko. Tiesa, kai jauniklis ką nors iškrėsdavo, tarkim, „patobulindavo“ batų dizainą, gėdindama sakydavau, kad jį parduosiu, – o paskui juokiausi, kad tokie priekaištai neveikia, nes pati netikiu tuo, ką sakau“, – pasakoja šeimininkė.
Tobulos išvaizdos, kaip Bradas Pittas
Dabar daugkartinis įvairių parodų čempionas Dantė laikomas vienu geriausių savo veislės atstovų visame pasaulyje. „Sykį Europos čempionate Danijoje italai stebėjosi, kad nė neaišku, kur yra ta Lietuva, ir juolab neaišku, kaip tokioje neaiškioje šalyje galėjo atsirasti tokios kokybės šuo“, – prisimena veisėja.
Kiti šunų veisėjai jai sakė, kad toks šuo, tobulai atitinkantis veislės standartą, gimsta kartą per šimtmetį. Beje, kai Gintarė nusprendė Dantę pasilikti, dar to nežinojo – ir vadose, kur tėvų charakteristikos puikios, šuniukai gimsta įvairūs, o augant jų bruožai dar keičiasi. Dabar pašnekovė juokauja, kad jei Dantė būtų gimęs vyru, jis būtų toks gražuolis kaip Johnny Deppas ar Bradas Pittas, ne mažiau.
Jiedu su Dante, keliaudami po parodas, aplankė daugelį Europos šalių, taip pat ir Kanadą, kur šuo tapo čempionu vos per vieną savaitgąlį. Tačiau šeimininkė Dantę myli anaiptol ne už jo titulus, o už tai, koks jis yra.
„Šios veislės šunys, sakyčiau, yra labai gilūs – jie turi kritinį mąstymą, tarkim, jeigu liepi sėstis, tai malamutas dar pagalvos, ar tikrai verta, ar vieta tam tinkama ir kuri padėtis jam priimtinesnė. Tačiau šie šunys puikiai jaučia žmogų – juk jie nuo seno gyveno šiaurėje su inuitų genties žmonėmis, padėdavo jiems itin sudėtingomis sąlygomis ir išsiugdė tarpusavio supratimą ir pajautimą“, – pasakoja Gintarė.
Vežioja vaikus ir dovanoja vilnonius siūlus
Dantė ne tik teoriškai moka tempti roges, bet ir realiai vežioja vaikus. Gintarės pagrindinis darbas – anaiptol ne veisti šunis, ji yra vaikų auklėtoja. Dirba lauko Valdorfo darželyje, ir kai kartą ten nusivedė šunį, tai labai patiko ir vaikams, ir jų tėvams. Tad dabar keturkojai retkarčiais vaikus aplanko ir pradžiugina.
Kai buvo daug sniego, auklėtoja vesdavosi energingesnį Dantę, kad jis tampytų vaikus rogutėmis, o kai orų sąlygos tam netinkamos, verčiau pasiima Mają, kuri yra vyresnė ir santūresnė, labiau mėgaujasi darželinukų paglostukais.
„Rogių tempimas – džiaugsmas ir malamutui, ir vaikams. Būna, kad koks vaikas „įsielektrina“, sunerimsta ar nuliūsta – šuo intuityviai tai pajunta, prieina prie jo, prisėda ar „pakalbina“, vaikas pradeda ji glostyti ir nurimsta, nes tai tikrai ramina“, – sako auklėtoja.
Tiesa, kinkomiems šunims pasivaikščiojimų ir kitokių veiklų reikia daug. Laimei, ir šeimininkė mėgsta pajudėti, tad jie visi dažnai traukia kartu pabėgioti ar šunys bėga šalia dviračio, o namuose keturkojai net turi specialų bėgtakį. Be to, šeimininkė su Dante lanko šunų šokius – yra ir tokia veikla, – ir gudriam keturkojui ten labai patinka.
Vis dėlto būna ir dienų, kai jie patinginiauja ir kartu žiūri filmus. „Dantė – pirmas šuo, su kuriuo kartu galiu peržiūrėti filmą, kitiems nepatikdavo ilgai gulėti prisiglaudus, gal pasidarydavo karšta“, – pasidžiaugė šeimininkė.
Šie tankų kailį turintys šunys gausiai šeriasi, dėl to jų augintojams gali kilti nepatogumų. Užtat Gintarė trejus metus rinko savo augintinių gaurus, o vėliau tris kilogramus nusiuntė į karšyklą Plungėje. Ten iš jų, pridėjus šiek tiek avies vilnos, buvo suverpta nemažai siūlų. Manoma, kad tokie vilnoniai siūlai turi daug vertingų savybių.
Ką šeimininkė su tokiais siūlais daro? „Kolegė numezgė man kepurę ir šaliką, močiutės paprašiau dar kojinių ir pirštinių, megztinio. Tiesa, siūlai gali praversti ir vaikų darželyje – jame remiamės Valdorfo pedagogikos principais, kur, galvodami apie vaikų lytėjimo pojūtį, labai vertiname įvairias natūralias medžiagas“, – pastebi Gintarė.
Bando apsaugoti nuo blogų naujienų
Namie šeimininkė su augintiniais yra kaip tikri šeimos nariai. Dažnai į svečius vyksta kartu ir supranta vieni kitus be žodžių.
„Seniau, būdavo, šunims pasakau, kad eisim pasivaikščioti ar nueinu autis batų, tuomet jie sureaguoja. Dabar, būna, nieko nė nesakau, tiesiog pagalvoju, kad eisime pasivaikščioti, – ir jie, tarytum tai išgirdę, nekantraudami atbėga ruoštis. Dabar gausu informacijos, kaip medžiai komunikuoja tarpusavyje, ir man atrodo, kad taip pat tarpusavyje komunikuoja ir mūsų nervų sistemos bei sielos – juk esame viena gauja“, – teigia šeimininkė.
Ji pasakoja, kad kartais nutinka taip, jog, jai naršant telefone, prieina Dantė ir pradeda baksnoti nosimi, meilintis kaip katinas. „Seniau manydavau, kad jis tiesiog nori mano dėmesio, bet vėliau pastebėjau, kad jis taip elgiasi tik tuomet, kai perskaitau nerimą ar jaudulį sukeliančias naujienas apie įvykius pasaulyje ar dar kažką, dėl ko tampu suirzusi. Kai skaitau ką nors gero, jis nekreipia dėmesio. Manau, šuo pajunta neigiamas emocijas ir ateina pakeisti mano būsenos“, – įsitikinusi pašnekovė.
