Vanduo gamtai – gyvybės šaltinis. Turbūt neretai girdime šią frazę, bet ne visuomet susimąstome, koks svarbus yra tas vanduo mūsų aplinkai. Kartais galvojame gerokai per siaurai, jog vanduo reikalingas tik vandens gyvūnams, tokiems kaip žuvys, vėžiai ar moliuskai. Visgi vanduo gamtai yra gerokai svarbesnis ir neretu atveju jo reikšmė būna ne tiesioginė, kaip kad atsigerti ar paplaukioti, o gerokai platesnė.
Šie metai itin sausi. Net per pavasarinį polaidį potvynio beveik nebuvo, neužliejo pelkių, miškų, laukuose nesusidarė balos. Daugelis vietų, kuriose įprastais pavasariais esti apstu vandens ir slūgso neįžengiamos šlapynės, šiais metais čeža sudžiūvusi žolė ir dulka kadaise ant dugno augę vandens augalai.
Nors tokios sausros pastaraisiais dešimtmečiais stebina vis dažniau, bet gamta, priešingai nei mes, žmonės, nesugeba taip greitai prisitaikyti prie skubomis besikeičiančių klimatinių sąlygų bei jų kuriamos pasikeitusios gamtos. Dėl to neretai nukenčia.
Pelėdos. Atrodytų, kam joms tas vanduo, juk ne antis, kuri turškiasi nuo ryto iki vakaro balose. Bet kai kurioms retoms pelėdų rūšims, tokioms kaip laplandinė ar uralinė pelėdos, šie metai kritiniai, jos net nusprendė neperėti, nes miškuose nėra vandens. O vanduo joms reikalingas tik dėl to, kad jų pagrindinis maistas – vandeniniai pelėnai – neturi kur gyventi ir šiais metais jų labai mažai. Tad šios pelėdų rūšys šiais metais palikuonių neišaugins arba išaugins gerokai mažiau nei įprastai.
Varlės. Čia viskas aiškiau. Varlės juk pusiau vandens gyvūnai, tad vanduo joms kritiškai reikalingas. Nors suaugusios varlės gal ir nepražus, bet vietų, kur išneršti ir sudėti savo kiaušinėlius, šiais metais itin mažai. O jei tokia sausra užsitęstų bent dvejus ar trejus metus, labai tikėtina, jog varlių populiacija nukristų iki kritinio lygio. Visgi, sakysite, o kam mums tos varlės, argi mums jų reikia. Ogi reikia. Ne tik dėl to, kad varlės minta vabzdžiais, tarp jų ir kraugeriais uodais ar skaudžiai geliančiomis sparvomis. Varlės yra labai svarbi mitybos grandinės dalis stambesniems gyvūnams. Nėra varlių, nebus ir juodųjų gandrų, vargs suopiai ir net kai kurie plėšrūs žinduoliai.
Ką jau kalbėti apie vandens ir šlapynių paukščius, tokias rūšis kaip griciukai, pempės, perkūno oželiai, raudonkojai tulikai, antys ir net mažieji kragai. Išdžiūvus baloms ir pelkėtoms vietoms šie paukščiai į dalį savo įprastinių perimviečių net nesugrįžo. Nesigirdi toli aidinčių jų skambių giesmių, tik po kojomis čeža sausa pernykštė žolė. Matyt, taip pat kaip pelėdos – nusprendė praleisti šiuos metus ir neperėti.
Klimato kaita vis labiau įsisiūbuoja ir tampa mažai nuspėjama, todėl ją suvaldyti nėra lengvas uždavinys, bet yra dalykų, kurie priklauso nuo mūsų kasdienių sprendimų.
Tokios sausros mūsų gamtai itin pavojingos. Jei jos užsitęstų kelerius metus, dalis rūšių, neturėjusių galimybės išauginti naujos jauniklių kartos, tikėtina, visai išnyktų iš mūsų šalies.
Klimato kaita vis labiau įsisiūbuoja ir tampa mažai nuspėjama, todėl ją suvaldyti nėra lengvas uždavinys, bet yra dalykų, kurie priklauso nuo mūsų kasdienių sprendimų. Pavyzdžiui, jei nemelioruotume ir nenusausintume šlapynių, tokių kaip dėl žmogaus veiklos itin kenčianti Nemuno delta Šilutės rajone, o leistume tose pievose vandeniui užsilaikyti ilgėliau, daug rūšių turėtų tarsi Nojaus laivą, kuriame galėtų išlaukti drėgnų metų ir vėl plačiai paplisti po šalį.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
