Aptarinėti šių dienų įvykius darosi beprasmiška dėl akimirksnio senaties termino. Maždaug tiek užtrunka, kol paskelbiami nauji JAV prezidento pareiškimai, jie patvirtinami ar atšaukiami. Tokiomis dienomis vertinga pasikalbėti apie principus, kurie atvedė mus prie dabarties politikos būklės. Apie tai, kas nužudė politiką.
Stebint visą Donaldo Trumpo politinę karjerą kyla didelė pagunda vertinti jį kaip įvairių procesų priežastį. Tai daro ir jo fanatikai, ir kritikai.
Pirmieji įsivaizduoja, kad per JAV prezidento asmenį reiškiasi didžiosios pasaulio permainos, kurios, paradoksalu, permaino pasaulį į ankstesnę idealią jo būklę. Kokia tiksliai tos idealios būklės vieta praėjusios istorijos linijoje, nėra aišku, bet įsitikinimui pakanka ir to, kad šie pokyčiai nepatinka tiems, kuriuos laikai savo priešais.
Kritikai taip pat linkę matyti D. Trumpą kaip priežastį jiems nepatinkančių pokyčių – griaunamos pasaulinės saugumo architektūros, vakarietiškų aljansų, tarptautinių organizacijų, su megaoligarcho Elono Musko pagalba dekonstruojamo JAV institucinio aparato ir visos demokratinės valstybės struktūros.
Visgi, aš būčiau linkęs pritarti nuomonei tų, kurie per dabartinio JAV lyderio asmenį mato ciniškojo politinio veikimo formas, pradėjusias įsigalėti dar praėjusio amžiaus pabaigoje ir galutinai normalizuotas pastaraisiais dešimtmečiais. Šios ciniškojo politinio veikimo formos susijusios su keliais esminiais principais – galios fetišizavimu, politikos atskyrimu nuo moralės, politikos sutapatinimu su komunikacija, antidemokratinio impulso stiprinimu, pasitikėjimo atstovavimo principu ir institucijomis naikinimu.
Geriausiai šie principai buvo apibendrinti praėjusiais metais pasirodžiusiame režisieriaus Ali Abassi filme „Mokinys“ (The Apprentice). Faktais ir biografinėms detalėmis pagrįstas filmas, vaizduojantis korumpuoto ir absoliučiai ciniško teisininko Roy’ aus Cohno draugystę su savo vietos Niujorko verslo pasaulyje ieškančiu Donaldu Trumpu, atskleidžia ne tik dviejų galios žaidėjų patirties perdavimo procesą.
„Mokinyje“ puikiai perteikiamas procesas, kaip nuožmiu oponentų persekiojimu pagarsėjusio Josepho McCarthy’o ar vėlesnių korumpuotojo Richardo Nixono laikų politinis cinizmas tampa modernaus žaidimo dalimi. Kaip jis perkeliamas į pasaulį tų, kurie gyvena dar takesnio finansų judėjimo, dar platesnės viešosios erdvės ir dar labiau koncentruojamos galios aplinkybėmis.
Turbūt reikšmingiausias filmo epizodas ir siužetinis lūžis įvyksta tuomet, kai R. Cohnas, įsisodinęs D. Trumpą į automobilį, išdėsto jam pamatines savo veiklos taisykles. Šios trys taisyklės skamba taip:
1) Pulk, pulk, pulk.
2) Nieko nepripažink, viską neik.
3) Visada skelbk savo pergalę.
Nepaisant to, kad šios trys taisyklės nėra aiškiai deklaruotas D. Trumpo ir jo sekėjų politinis principas, negalime nepastebėti, kad tai tapo beveik visų pastarojo dešimtmečio populistų veikimo modeliu. Juo seka ir vengriškasis orbanas, ir slovakiškasis fico, ir tautinis kolektyvinis žemaitaitis.
Sujungus jas su amerikietiškos kraštutinės dešinės politinio stratego Steve’o Bannono principu – užlieti viešąją erdvę skandalais, kad slapčia galėtum daryti tai, ką išties nori, ir Elono Musko verslo veikimo principu – judėti greitai ir laužyti dalykus, gauname daugiau mažiau aiškesnį paveikslą, kokiomis sąlygomis šiuo metu kuriama politika JAV.
Politika niekada nebuvo nei skaidrus, nei absoliučiai demokratiškas, nei puikiai idėjas reprezentuojantis ar jas įgyvendinantis procesas. Ydingumas ir neišsipildymo jausmai užfiksuoti jos prigimtyje ir to nepavyko įveikti net „Valstybę“ rašiusiam Platonui. Ką jau kalbėti apie vėlesnius politinius mąstytojus, kurie bandė kurti ar bent jau gerinti esamas sistemas.
Perfrazuojant Winstono Churchillio ištarmę apie demokratiją, politika yra geriausias iš blogiausių visuomenės savęs organizavimo modelių. Visgi, šių trijų taisyklių įsigalėjimas atvedė politinį gyvenimą prie to, ką matome dabar.
Politikos mirties faktą kiek pridengs tai, kad dabar turime rimtesnių reikalų – pasaulio daugumą sudaro tie, kurie nori sunaikinti europietiškomis vertybėmis pagrįstas demokratines sistemas, drasko institucijas, o tokiais atvejais kaip Ukrainos – tiesiog žudo jiems nepasiduodančius žmones.
Būtent dabar yra laikas nusipurtyti cinizmo, nustoti toleruoti manipuliatorius, triksterius ir apžavėtojus. Ukraina šiuo metu yra arčiausiai demokratijos esmės esanti valstybė.
Bet tai nepanaikina akivaizdumo, kad vis didesnę galią technologizacijos procese įgauna ne individas ar bendruomenės, o tie, kurie juda greitai ir griauna viską, kas pasitaiko jų kelyje. Viską apkerojusiame viešume siautėja ir geriausiai jaučiasi tie, kuriems nereikia laiko distancijos suformuluoti mintį ar ją patikrinti. Diskusija vis dažniau vyksta be klausytojų ir tik tam, kad kalbantysis pasimėgautų savo balsu.
Toleruojama tai, kad galia paversta pamatiniu politinio veikimo principu, kad komunikacija tapo nebe politikos forma, o turiniu, kad moralės klausimai sprendžiami tik teismuose, o politinis gyvenimas vyksta tik sprendimų priėmimo erdvėse.
Ir šviesią viltį matau tik vienoje vietoje – mus apgaubusioje kritinėje situacijoje. Būtent dabar yra laikas nusipurtyti cinizmo, nustoti toleruoti manipuliatorius, triksterius ir apžavėtojus. Ukraina šiuo metu yra arčiausiai demokratijos esmės esanti valstybė. Taip nutiko ir dėl tragiškų aplinkybių, bet ir dėl žmonių valios.
Valios mobilizuotis, veikti vienas kito ir didesnio tikslo labui. Taip, tai ne visa visuomenė, gal net ne didžioji jos dalis, bet ta dalis, kuri suprato ir išmoko pamokas, iš jos demokratijos ir laisvės idėjų neišplėši niekaip.
Nustoti puldinėti, pripažinti faktus ir gerbti tiesą, aiškiai kalbėti apie savo silpnumą. Gal tai atgaivins ir tikėjimą politinio gyvenimo galimybe.
