Visose demokratijose, veikiančiose pagal valdžių padalijimo principą, teisminė valdžia turi savo autonomiškumą ir galią. Tai reiškia, kad ji saugoma ir pati privalo saugotis nuo politinės įtakos. O taip pat tai, kad jos sprendimai turėtų būti aukščiau politinių interesų. Bet ar teisė šiuolaikiniame pasaulyje vis dar turi galią?
Prieš dešimtmetį viešojoje erdvėje pasklidusi konstatacija, kad pradedame gyventi pasaulyje, kuriame tiesa nebeturi galios („post-truth world“, arba pasaulis po tiesos), negalėjo neturėti įtakos ir kitoms sritims.
Jei pirmieji su dideliais iššūkiais susidūrė tie, kurie bando papasakoti tiesą apie mus supantį pasaulį (žurnalistai, mokslininkai), tai buvo tik laiko klausimas, kada faktų ir tiesos kvestionavimas atves ne prie interpretacinių, bet prie neigimo ir diskreditavimo procesų ir tokiose su tiesos ir teisingumo aiškinimu susijusiose srityse kaip teisė.
Prancūzų filosofas Michelis Foucault savo penkių paskaitų cikle „Tiesa ir teisinės formos“ įtikinimai parodė, kaip tiesa formuojasi ir funkcionuoja ne tik mokslininkų aiškinimuose, bet ir istoriškai susiklosčiusiose teisinėse praktikose, žmonių konfliktuose ir teisiniuose susidūrimuose. Priimdami šią M. Foucault tezę, turime priimti ir galimybę, kad požiūrio į tiesą pokytis keičia ir teisines struktūras, jų įtaką ir net reikšmę.
Ryškiausi ir didžiausio dėmesio sulaukę teisės iššūkiai susiję su tarptautiniais susitarimais bei ilgus metus kurtų institucijų ir mechanizmų diskreditavimu. Rusijos organizuotas Krymo aneksavimas ir aktyvūs karo veiksmai Ukrainoje tiesiog ignoruoja 1994 m. gruodį pasirašytą Budapešto memorandumą.
Teisės viršenybė turėtų likti ta riba, kurios nedrįsta peržengti nė viena politinė partija ar verslo organizacija, kuriai rūpi sistemos pusiausvyra paremtos valstybės ateitis.
Tarptautinio baudžiamojo teismo (TBT) orderiai dėl karo nusikaltimais kaltinamų Vladimiro Putino ar Benjamino Netanjahu yra tiesiog ignoruojami. Maža to, Donaldo Trumpo Amerika įvedė sankcijas TBT pareigūnams ir jų šeimos nariams, o Viktoro Orbano Vengrija apskritai pasitraukė iš organizacijos.
Tas pats D. Trumpas atvirai kalba apie Grenlandijos ir Kanados aneksiją, Panamos kanalo kontrolės perėmimą, taip įteisindamas dirvą ir kitų autoritarinių lyderių ambicijoms perimti suverenių ar kitoms valstybėms priklausančių teritorijų kontrolę.
Panašūs teisinės valdžios, jos aiškinimu ir jais grįstų susitarimų procesai vyksta ir pačiose Jungtinėse Valstijose. Nepaisant Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, kad dabartinės administracijos vykdoma imigrantų iškeldinimo politika nusižengia pamatiniams JAV teisės principams, nepaisant atvejų, kai iš šalies į užsienio kalėjimus išsiunčiami jokiais sunkiais nusikaltimais nekaltinami gyventojai, politiniai sprendimai neatšaukiami.
Paprasčiau sakant, JAV prezidentas demonstruoja politinę valią nesilaikyti net ir Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, taip atvesdamas savo valstybę ne tik prie rimtos konstitucinės krizės, bet ir prie autoritarizmo slenksčio.
Galima būtų sakyti, kad tai tik JAV politinės krizės atspindžiai, bet panašūs teisinės valdžios ignoravimo, užvaldymo ar jos sprendimų neigimo atvejai vis labiau plinta ne tik atvirų diktatūrų pasaulyje. Teismų valdžios palenkimo politinei praktika buvo sėkmingai įgyvendinta Vengrijoje, pamažu slenkasi Slovakijoje, nepavykusį, bet agresyvų bandymą matėme ir „Teisės ir teisingumo“ valdytoje Lenkijoje.
Lietuvos politiniame gyvenime taip pat vis daugiau atvejų, kai teisinės valstybės principai atsimuša į politinės galios sieną. Konstitucinio teismo sprendimai dėl sulaužytos priesaikos nesutrukdo tapti valdančiosios koalicijos partneriais, generalinės prokuratūros prašymai panaikinti Seimo kolegos neliečiamybę nesurenka užtektinai balsų. Nesureikšminamos netgi Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymos.
Lietuvos politiniame gyvenime taip pat vis daugiau atvejų, kai teisinės valstybės principai atsimuša į politinės galios sieną.
Jei dar prieš kelis dešimtmečius VSD pažyma galėjo išversti iš kėdės Lietuvos Respublikos Prezidentą, tai dabar įvertinimas dėl įtakingo Seimo nario, koalicijos partnerio galimybės dirbti su slapta informacija yra paverčiamas įkyria rekomendacija, priduriant, kad „valstybė yra valdoma ne pažymomis“.
Vis garsiau girdimi balsai, kurie ragina priešintis, nepaklusti ar tiesiog ignoruoti teismų sprendimus. Konstitucinio Teismo išaiškinimui dėl partnerystės suderinamumo su mūsų įstatymais ir raginimui sudaryti galimybę registruotis tos pačios lyties poroms įjungtas ilgalaikis vilkinimo mechanizmas.
Panašiai ignoruojamas ir 2007 m. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje „L. prieš Lietuvą“, kuriame nustatyta teisinė spraga, užkertanti kelią praktiškai įgyvendinti teisę į lytinės tapatybės pripažinimą. Įstatymo projektas buvo parengtas dar 2017 m., bet politinės valios tam nėra.
Vis garsiau girdimi balsai, kurie ragina priešintis, nepaklusti ar tiesiog ignoruoti teismų sprendimus.
Tokių atvejų, kai teisė yra verčiama nusilenkti politikai arba tiesiog nustumiama į paraštes vis daugėja. Ir jų tik daugės, nes vis labiau įsigali moralinės transgresijos procesas. Tiesa ir teisingumas vis mažiau reiškia viešojoje erdvėje, vis mažiau sudėtingų moralinių sprendinių ir įsipareigojimų, vadinasi, ir teisinė valdžia pamažu praranda savo galią.
Politiniai lyderiai, kurie turėtų jausti atsakomybę už demokratijos būklę valstybėje, ne tik nededa pastangų, kad teisės principai galiotų visiems lygiai, bet ir atvirai naudojasi tam tikrais instrumentais tam, kad sustiprintų savo politines pozicijas ar susilpnintų oponentus.
Šis žaidimas turi savo kainą ir ta kaina yra augantis nepasitikėjimas, kuris galiausiai tampa abejingumu, o pabaigoje ir visišku atsitraukimu arba neigimu. Kas dar gali tikėti tarptautine teise, kai ji ne tik neginama, bet ir iškraipoma didžiųjų pasaulio galių poreikiams? Kas gali tikėti teise, jei jos sprendimai galios tik silpnesniesiems, o teisių suteikimo kontekste savo dalies niekada negaus mažumos?
Teisės viršenybė turėtų likti ta riba, kurios nedrįsta peržengti nė viena politinė partija ar verslo organizacija, kuriai rūpi sistemos pusiausvyra paremtos valstybės ateitis. Deja, teisė turi vis mažiau galios ne tik augančioje antidemokratijos aplinkoje, bet ir mūsų valstybėje. Dvejopi standartai reiškia, kad jokio standarto nebėra.
