Miuncheno saugumo konferencijoje paskelbta ir dvišalėse JAV derybose su Rusija įtvirtinta Europos išdavystė pakeitė aštuonis dešimtmečius kurtą pasaulio saugumo architektūrą. Europiečiams buvo pranešta, kad nuo šiol tarptautiniuose susitarimuose ir NATO straipsniuose įtvirtinti pažadai amerikiečių nebūtinai bus pildomi. Metas į tai atsakyti.
Pradėkime nuo to, ar teisinga vadinti tai, ką atliko Donaldo Trumpo administracija, partnerių išdavyste. Kai kurie norėtų šį absoliučiai nekompetentingo JAV gynybos sekretoriaus Pete‘o Hegsetho ir kraštutinės dešinės fanatiko viceprezidento J. D. Vance‘o rankomis atliktą veiksmą traktuoti kaip Europos žadinimo signalą. Iškart po skandalingų ir išdavikiškų kalbų pradėta pasakoti, kad tai bausmė „silpnai ir karui nesirengiančiai Europai“.
Net nekreipdami dėmesio į faktus, kad Europos Sąjungos parama Ukrainai viršija JAV paramos dalį, ar tai, kad tokios valstybės kaip Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Švedija, Danija ar Suomija ženkliai didina savo karinius pajėgumus, o kitos šalys pradeda vėluojantį, bet visgi vijimosi procesą, turime pripažinti, kad D. Trumpo pasiuntiniai pasielgė ne kaip konstruktyvūs partneriai, o kaip piktavaliai išdavikai.
Europa per vieną savaitę JAV užsienio politikoje paversta nereikšminga vasaline teritorija, kuriai neatsiranda vietos derybose dėl Ukrainos ateities. Neatsiranda ten vietos ir pačiai Ukrainai. Dar svarbiau, kad šis smūgis Europos pasitikėjimui strateginiais partneriais suduotas būtent tada, kai sprendžiasi klausimas dėl Rusijos galimybės atkurti ir stiprinti savo karinius pajėgumus bei pradėti kelti realų pavojų visam žemynui.
Kai kurie JAV apžvalgininkai jau atvirai kalba apie tai, kad po šio D. Trumpo administracijos žingsnio tokios valstybės kaip Lietuva, Latvija ar Estija nebeturėtų būti užtikrintos, kad Rusijos agresijos atveju Vladimirui Putinui pataikaujantis prezidentas siųs amerikiečių karius į pagalbą, kaip tai numato žymusis penktasis NATO straipsnis, žadantis kolektyvinę gynybą.
Europa palikta tvarkytis viena turbūt sudėtingiausiame laikotarpyje nuo 1945-ųjų. Ir tai dar ne viskas. D. Trumpo administracija ir jos žmonės demonstruoja akivaizdų interesą didinti skilimus Europos Sąjungoje, atvesti į pagrindinių valstybių valdžios pozicijas kraštutinės dešinės atstovus, kurie sugriautų sąjungą iš vidaus. JAV užsienio politikos akcentu tapo Europos vienybės naikinimas, draskymas ir silpninimas. Tai logiška išvada, jei jau priimame pasaulio įsivaizdavimą apverčiančią, bet akivaizdžią prielaidą – D. Trumpas Europą traktuoja kaip konkurentą ir netgi priešą.
JAV saugumo garantijos tokiame pasaulyje ne tik neturi jokios vertės. Dar daugiau, su V. Putinu prie vieno stalo sėdintys amerikiečiai patys tampa grėsme tai pasaulio daliai, kurioje demokratija, tarptautinė teisė, laisva prekyba, žmogaus teisės dar yra pagrindinės vertybės.
Apie šias kelias savaites dar ilgai kalbės geopolitikos analitikai ir istorikai, bet Europai reikia reaguoti jau dabar. Pirmą kartą Senajam žemynui kilo reali egzistencinė grėsmė, kuri privalo sutelkti tuos, kurie nenori gyventi trijų diktatūrų pasaulyje. Sėdėti ir viltis, kad JAV demokratija atsilaikys, o institucijose likę pavieniai amerikietiškosios laisvės gynėjai darys įtaką sprendimams, būtų naivu ir neproduktyvu.
Pirmą kartą Senajam žemynui kilo reali egzistencinė grėsmė, kuri privalo sutelkti tuos, kurie nenori gyventi trijų diktatūrų pasaulyje.
Metas burtis po Europos vėliava. Iš išskydusių ir pabirusių vakariečių tapti išdidžiais europiečiais, kurie supranta savo vertybių stiprumą ir svarbą išsaugoti demokratijos, laisvės, individo idėjas. Net ir be Amerikos gynybinio potencialo Europa pajėgi nugalėti Rusijos režimą tiek konkurencinėje, tiek realioje kovoje.
Buvusi Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin savo komentare „The Economist“ pastebėjo, kad „pradžioje Europai reikėtų atsikratyti pavojingos iliuzijos, kad ji yra silpna, ir nustoti taip elgtis“. Ir tai turbūt esminis patarimas kritinėje situacijoje atsidūrusiam europiečiui.
Europa yra istoriškai, kultūriškai, vis dar ekonomiškai ir vis dar politiškai galinga valstybių sąjunga. Joje vis dar suprantamos ir atpažįstamos didžiųjų Antikos, Viduramžių, Renesanso, Naujųjų amžių, modernybės ir jau postmodernybės mąstytojų idėjos. Įsipareigojimas humanistiniams idealams, įsipareigojimas susitarimams, įsipareigojimas ne tik savo, bet ir kitų laisvei. Muziejai čia ne tik konservuoja, bet ir iš naujo įkvepia permąstyti ir vertinti didžiąsias idėjas.
Net ir be Amerikos gynybinio potencialo Europa pajėgi nugalėti Rusijos režimą tiek konkurencinėje, tiek realioje kovoje.
Vienoje iš savo kalbų Ukrainos žmonėms prezidentas Volodymyras Zelenskis prieš pustrečių metų sakė: „Kalbėta, kad Europa nebėra joks veiksnys tarptautinėje politikoje. Kad Europa nusilpo, suskilo, tapo pasyvi ir apsnūdusi. Tačiau Ukraina atgaivino visą žemyną. Šiandien europiečiai užpildo aikštes. Šiandien Europa įveda griežtas sankcijas. Šiandien Europa vieningai pripažįsta, kad Ukraina ateityje priklausys Europos Sąjungai.“
Gal metas mums patikėti savimi taip, kaip mumis tikėjo ir, viliuosi, vis dar tiki žemyną ginantys Ukrainos žmonės? Gal metas nustoti kalbėti apie Europos silpnumą ir pasyvumą, o patiems tapti išdidžiai europiečiais, kurie žino, už ką kaunasi, ir yra pasirengę ginti savo teritoriją, kultūrą ir pasaulio suvokimą, sukūrusius daugybę įstabių žmogiškumo ir jo triumfo ženklų?
Demokratiškai išrinkta JAV valdžia nusprendė eiti diktatūros keliu? Tai amerikiečių problema. Jei jie išspręs ją ir panorės grįžti į civilizuotų valstybių klubą, galėsime ištiesti jiems ranką ir suteikti atleidimą. Bet kol kas – metas pradėti gyventi naujoje tikrovėje. Ištiesti nugaras, pakelti galvas ir kautis už Europos išlikimą.
