Nuovargis, perdegimas, išsekimas, išsieikvojimas, vėlavimas, atidėliojimas, nukėlinėjimas, atsiribojimas, abejingumas – įtariu, kad tai žodžiai, atpažįstami mano skaitytojui, bandančiam apibendrinti šiuolaikinio žmogaus būklę maksimalių pasiekimų, absoliutaus viešumo ir galutinės savirealizacijos pasaulyje. Ar įmanoma ištrūkti iš šio ydingo rato?
Pradėkime nuo politinės konstatacijos. Šių dienų įvykių tėkmė ir šiuos įvykius lydintis emocinis fonas sunkiai pakeliamas net ir tiems, kurie įpratę gyventi nuolatiniame informacijos sraute. Ir tai nėra žmogiškojo silpnumo ženklas. Tai jau kelis dešimtmečius vis didesnį pagreitį įgaunančio proceso atspindžiai.
Jau esu rašęs apie JAV kraštutinės dešinės stratego Steve’o Bannono sukonstruotą ir sėkmingai Donaldo Trumpo administracijos įgyvendinamą „naujienų potvynio“ taktiką. Tai būdas nukreipti dėmesį nuo prieštaringų politinių sprendimų priėmimo, užpildant viešąją erdvę skandalingais, bet dažniausiai tuščiais ir su tikrove mažai ką bendro turinčiais pasisakymais, planais, šūkiais, skandalais ar provokacijomis.
Ši taktika įsuka į užburtą ratą tiek faktus tikrinti bandančius ir kontekstą nupasakoti siekiančius žiniasklaidos atstovus, tiek pasipriešinti bandančią opoziciją. Bet taktikos sėkmė glūdi ne jos genialume, o ydingame viešosios erdvės funkcionavime ir tame, kad ne vieną vadinamosios alternatyvios žiniasklaidos kanalą sukūręs S. Bannonas puikiai suprato, kad gyvename laike, kai viešoji erdvė tampa dėmesio akumuliacijos grumtynėmis.
Duomenų apykaitą ir informacijos tėkmę pakeitęs atsiradęs internetas buvo tik proceso pradžia. Vis daugiau socialumo ir įvairių funkcijų perkeliant į virtualybę, tikrąją revoliuciją padarė išsikeroję socialiniai tinklai. Prieš kelis dešimtmečius kaip bendravimo su pažįstamais ir naujai pažintais žmonėmis prasidėjęs socialinis eksperimentas atvedė prie to, kad dabar socialinių tinklų valdytojai yra vieni įtakingiausių politinio žaidimo dalyvių.
Nuo Elono Musko, Marko Zuckerbergo ar „TikTok“ valdytojų (šiuo atveju nesukonkretinu iki Zhang Yimingo ar „ByteDance“, suprasdamas Kinijos valdančiojo elito įtakos lygį) sprendimų gali priklausyti rinkimų baigtis Rumunijoje, atskirų partijų populiarumas ir auditorijos dalis Vokietijoje ar pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Jei galima apibendrinti didįjį šio dešimtmečio ekonomikos posūkį, padariusį didelę įtaką ir socialumui, tai būtų suvokimas, kad vartotoją reikia ne įtikinti, perkalbėti ar sulaukti jo simpatijų. Esminis dalykas – išlaikyti jo dėmesį.
Išlaikydamas savo gerbėjų, rėmėjų, simpatikų, pirkėjų, vartotojų dėmesį išlaikai ir jų paramą. Išlaikydamas savo oponentų, kritikų ar priešų dėmesį gali atitraukti juos nuo realių veiksmų ar nuolat atakuoti tęstinius procesus, trikdyti ir kelti nepasitikėjimą ar chaosą.
Dėmesio kapitalizacija persmelkė ir įvairius verslo, ir politikos veikimo modelius. Potencialus dėmesys perkamas, į jį investuojama, ieškoma būdų, kaip įžengti į dėmesio pritraukimo rinką.
Išlaikydamas savo oponentų, kritikų ar priešų dėmesį gali atitraukti juos nuo realių veiksmų ar nuolat atakuoti tęstinius procesus, trikdyti ir kelti nepasitikėjimą ar chaosą.
Kol internetas funkcionavo kaip informacijos apykaitos ar tam tikrų konkrečių funkcijų atlikimo terpė, tol dar buvo galima išvengti dėmesio pritraukimo ir manipuliacijų. Bet didžiajai daliai socialinių ryšių, komunikacijos, net tiesiog asmeninės raiškos ir egzistavimo patvirtinimo persikėlus į socialinių tinklų ir programėlių lauką, visi tapome potencialiais taikiniais.
Nuo čiužinių reklamų iki rusiškos propagandos, nuo patogių būdų sukurti žmogiškuosius santykius iki patogiausios galimybės žmonijos istorijoje pabėgti nuo tikrovės į milžiniškus informacinius, kultūrinius, pramoginius klodus.
Naujausiais duomenimis, vidutinis interneto vartotojas prisijungęs praleidžia 6 val. 38 min. per parą. Iš viso interneto vartotojai per metus praleidžia 1,5 mlrd. metų naudodamiesi įvairiomis programomis ir prie interneto prijungtais aparatais.
Skaičiuojama, kad aktyvus šiuolaikinis žmogus per parą gali suvartoti informacijos, prilygstančios 74 gigabaitams. Dar prieš 500 metų tai būtų maždaug tiek informacijos, kiek įsisavindavo tikrai išsilavinęs tuometis Vakarų pasaulio žmogus, visą gyvenimą skyręs knygų ir tekstų skaitymui.
Šis informacinis aktyvumas, greitis, neaprėpiami mastai ir faktas, kad gyvename vis didesnės dėmesio kapitalizacijos sąlygomis lemia ne tik tai, kad nesijaučiame esantys protingesni ar labiau užtikrinti nei minėtas Renesanso žmogus, panašų informacijos kiekį gaudavęs per visą gyvenimą.
Tai lemia ir gerokai didesnį nuovargį, išsekimą ir neišvengiamas psichologines problemas. Informacijos perdavimo greitis, jos kiekis ir manipuliacijos būdai jau kurį laiką peržengė žmogaus galimybių suprasti, pažinti ir apmąstyti ribas. Dar blogiau yra tai, kad greitų pasiekimų, efektyvumo ir didelių lūkesčių pasaulyje mes pamiršome, kad dalis pažinimo proceso yra gebėjimas sukurti distanciją tarp savęs ir daiktų, reiškinių, procesų.
Informacijos perdavimo greitis, jos kiekis ir manipuliacijos būdai jau kurį laiką peržengė žmogaus galimybių suprasti, pažinti ir apmąstyti ribas.
Ne tik analitikai, komentatoriai, apžvalgininkai beviltiškai kliūva už naujų faktų ir interpretacijų, bandydami aprėpti bent jau dalį tos dienos naujienų. Mūsų bandymas išlaikyti dėmesį, suprasti, kas yra svarbu, kas reikšminga ar esminga, primena bandymą išstovėti ant mažyčio, savomis rankomis susirišto plausto vidury informacinio vandenyno. Ir tame informaciniame vandenyne srovės nuolat bando mus nusukti į naujų korporacijų kapitonų, naujų politinių populistų, naujų prekių, paslaugų ir pažadų pusę.
Mane nuoširdžiai neramina desperatiškas mūsų visuomenės pasiryžimas bėgti tuo pačiu informaciniu ritmu, kurį primeta ją nuolat pumpuojantys kanalai. Pasiryžimas laimėti dėmesio varžybas prieš tuos, kurie visus turimus instrumentus ir visą nusipirktą laiką skiria mūsų dėmesiui valdyti, akumuliuoti ir išblaškyti.
Vietoje to, turėtume išmokti vėl mėgautis distancija. Ne atsiriboti nuo informacijos ar technologijų teikiamų galimybių, o išmokti suvaldyti savo įsitraukimą. Pradėti įtariau žiūrėti į greičio, patogumo ir gausos pažadus. Ieškoti esmės ir stengtis grąžinti į pažinimo, patyrimo procesus lėtumą, aiškumą, filosofinio klausimo įtampą ir gylį.
Šiuolaikinis Prometėjas jums atneštų ne ugnį, o pauzę ir tuštumą.
