Net kalbėti nemokantis vaikas žino, kad bet kokiame telefono ar kompiuterio žaidime galima numirti ir vėl prisikelti. Žaidimas tokiu būdu vis kartojasi iš naujo. Žaidimuose mes mirštame ir vėl prisikeliame, taip žaisdami nuolatinę reinkarnaciją. O jeigu į kompiuterinius žaidimus pažiūrėtume šiek tiek rimčiau?
Būtent taip į kompiuterinius žaidimus, tiksliau – simuliuojamus virtualios realybės pasaulius žiūri kai kurie šiuolaikiniai filosofai. Iš Australijos kilęs filosofas Davidas Chalmersas, pavyzdžiui, savo knygoje „Realybė+“ (2022) pristato mintį, kurią galima apibūdinti kaip Dievo buvimo įrodymą, arba šiuolaikinį kelią į Dievą.
Beveik prieš tūkstantį metų Šventasis Anzelmas (1093–1109) galvojo, kad Dievo buvimą galima įrodyti vien iš minties apie jį. Šventasis Anzelmas mąstė taip: mes galime pagalvoti apie Dievą ir suvokti, ką pats žodis reiškia. Suvokiame, kad tai pati tobuliausia galima būtybė. Bet tada galime suvokti dar ir tai, kad ji nebūtų tobuliausia, jeigu būtų tik mūsų mintyse. Tik tikrai egzistuojantis Dievas yra visiškai tobulas.
Po kelių šimtmečių, nebūdamas tikras dėl tokio įrodymo, Šventasis Tomas Akvinietis (1225–1274) pasiūlė penkis kelius į Dievą. Jį įkvėpė Aristotelis ir gamtos pažinimas. Viduramžių Bažnyčios mokytojas mąstė taip: jeigu visa gamtoje juda dėl kažkokio kito judesio, ir vienas judesys iššaukia kitą ir taip toliau, tai negali nusitęsti be galo, todėl turi būti ir pirmasis judintojas, nebejudinamas nieko kito.

Arba kitaip: jeigu viskas gamtoje ir visuomenėje turi kokį nors tikslą, ir gilė tampa ąžuolu, o žmogus siekia turtų, šlovės, laimės ir taip toliau, tai šioje tikslų grandinėje turi būti galutinis tikslas. Ir panašiai. Kiekvieną tokį mąstymą Šv. Tomas Akvinietis užbaigdavo: tai (pirmąjį judintoją ar galutinį tikslą) žmonės vadina Dievu.
Kuo čia dėti kompiuteriniai žaidimai? Įkvėptas vieno šiuolaikinių Oksfordo filosofų Nicko Bostromo argumento, kad mūsų realybė tikriausiai yra simuliacija, D. Chalmersas mąsto iš dalies panašiai kaip ir viduramžių filosofai. Pagalvokime apie vis gerėjančios kokybės kompiuterinius ar virtualios realybės žaidimus – simuliacijas. Galime įsivaizduoti, kad tokie žaidimai tampa vis tobulesni ir apima vis daugiau juslių. Galų gale nebeįmanoma atskirti tikrovės ir virtualios realybės.
Labai tikėtina, kad mūsų tikrovė jau yra tokia simuliacija, t. y. žaidimas žaidžiamas aukštesnės realybės kontekste
Labai tikėtina, kad mūsų tikrovė jau yra tokia simuliacija, t. y. žaidimas žaidžiamas aukštesnės realybės kontekste. Puikiai žinome, kad mūsų kompiuteriniai žaidimai turi savo kūrėjus. O jeigu mūsų tikrovė yra panašus, tik aukštesnio laipsnio žaidimas, tai ir jis turėtų turėti savo kūrėją. Net jeigu tokie pasauliai būtų vienas kitame, galų gale turėtų būti ir galutinis pasaulis, galutinis Kūrėjų Kūrėjas.
Nė vienas iš filosofinių kelių į Dievą neįrodo biblinės tiesos. Ir vis dėlto jeigu jau remdamiesi pažangiausiais mokslais (simuliacijos teorijomis) patikėtume, kad šis pasaulis gali būti aukštesnio pasaulio žaidžiamas žaidimas, tai biblinė pasaulio išganymo istorija visai nepasirodytų neįtikėtina.



