Jungtinių Tautų organizacijos demografai prognozuoja, kad per artimiausius kelis dešimtmečius žmonių skaičius pasaulyje pasieks tam tikrą ribą ir ims mažėti. 2024 m. liepos mėnesio duomenimis, vidutinio tikėtinumo scenarijus rodo, kad Žemės gyventojų skaičius sustos ties 10 milijardų. Ką tai reiškia?
Progreso pabaigą, imigrantų antplūdžio pabaigą, bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo pabaigą. Visa tai ir dar daugiau, ko net negalime numatyti. Trumpai – visais atžvilgiais besitraukiantį pasaulį.
Tiesa, pasaulis trauksis netolygiai. Tačiau jau dabar galime įsivaizduoti, kad tai, kas dabar akivaizdžiai vyksta Akmenėje ir Zarasuose, po kurio laiko vyks Kaune, Vilniuje, Varšuvoje, Berlyne, Paryžiuje ir t. t. Traukimasis prasideda nuo pakraščių, nes žmonės vis dar plūsta į geresnio ir miesčioniškesnio gyvenimo centrus. Tačiau mažėjant bendram žmonių skaičiui, mažiau pildysis ir didesni miestai. O kaip greitai tai vyks, priklausys nuo to, kurioje piramidės pakopoje yra miestas ir kiek jis atviras imigrantams valstybės viduje ir išorėje.
Nuo Apšvietos pradžios žmonijos mąstymas rėmėsi progreso idėja, kurią neabejotinai stiprino nuo vieno iki aštuonių milijardų išaugusi populiacija. Bene ryškiausiai tikėjimas progresu buvo išreikštas prancūzų markizo Nicolas de Condorcet (1743–1794) po mirties išleistame veikale „Istorinio požiūrio į žmogaus proto pažangą metmenys“ (1795). Itin kritiškai šią idėją sutiko anglikonų pastorius Thomas Malthusas (1766–1834). Knygoje „Esė apie gyventojų skaičiaus principą“ (1798, pirmas anoniminis leidimas) jis atmetė N. de Condorset mokslo pažangos idėją ir teigė atradęs dėsnį, jog populiacija auganti geometrine progresija (1, 2, 4, 8, 16, 32, 64...), o pragyvenimo šaltiniai ar technologijos – aritmetine (1, 2, 3, 4, 5, 6, 7...). Jis manė, kad žmonės dauginsis taip greitai, jog nepajėgs išsimaitinti, ir dėl to kils karas ir badas.
Ar neturėtume mąstyti, kaip gyventi mažėjant jaunatviškai energijai, mažėjant išradimų skaičiui, traukiantis piniginei ir krentant ekonomikai?
19 a. paneigė Th. Malthuso nuogąstavimus: technologinis progresas medicinoje ir pramonėje pasiekė iki tol neregėtą greitį. Šių dienų pasaulyje jis išreikštas įsitikinimu dėl BVP augimo. Jį gerai išreiškia ir Moore’o dėsnis, nusakomas ne aritmetine, o geometrine progresija – kas dvejus metus tranzistorių, sutalpinamų vienoje mikroschemoje, skaičius padvigubėja.
Ir vis dėlto, kai 1963 m. populiacijos augimas pasaulyje pasiekė didžiausią greitį, mąstytojai ir vėl susirūpino. „Populiacijos Bomba“ – tai 1968 m. išleista biologo Paulo Ehrlicho knyga, kurioje jis įspėjo apie greito gyventojų skaičiaus augimo keliamas grėsmes. P. Ehrlichas prognozavo, kad dėl per didelio gyventojų skaičiaus pasaulį ištiks masinis badas ir ekologinė krizė. Toks mąstymas vis dar gajus: garsusis fizikas Stephenas Hawkingas (1942–2018) dar 2017 m. įrodinėjo, kad tarpplanetinės kelionės yra būtinos norint pabėgti iš perpildytos Žemės.
Tačiau ar bet koks augimas galės tęstis, kai gyventojų skaičius pasieks ribą – 10 milijardų? Nuo N. de Condorset ir Th. Malthuso laikų visuomenės augimas – geras ar blogas – nekėlė abejonių. Jis akivaizdžiai rėmėsi demografiniu žmonijos augimu. Į demografinį augimą rėmėsi ir mokslo, ir ekonomikos, ir kitų žmogaus gyvenimo sričių augimas. Filosofai rimtai net nesvarstė klausimo, kaip galėtų atrodyti mažėjančios žmonijos pasaulis. O dabar šis klausimas dėbso mums į akis.
Ar mažėjant žmonių skaičiui ir senstant visuomenei – kaip rodo demografinės prognozės – viskas galės taip augti, kaip augo iki šiol? Ar neturėtume mąstyti, kaip gyventi mažėjant jaunatviškai energijai, mažėjant išradimų skaičiui, traukiantis piniginei ir krentant ekonomikai? Kaip elgsis pasaulis, pasiekęs progreso ribą?
