Jeigu manote, kad tai bus dar vienas straipsnis apie tai, kaip JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija trumpina akademinių institucijų biudžetus, – klystate. Man rūpi giluminės akademinės laisvės sąlygos, kurioms sutrupėjus bet kuri valdžia akademinę bendruomenę stumdys pagal savo įgeidžius. Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į dar praėjusių metų pabaigoje paskelbtą Šiaurės šalių akademinių profesinių sąjungų ataskaitą „Akademinė laisvė Šiaurės šalyse: teisės aktai, praktika, iššūkiai“ (2024).
Ataskaitoje teigiama, kad Šiaurės šalių aukštojo mokslo akademinė laisvė yra pavojuje. Pagrindinės priežastys nesunkiai atpažįstamos ir Lietuvoje. Tai yra menedžerizmas, priklausomybė nuo išorinio finansavimo, nederamas ideologinis kišimasis, trumpalaikės darbo vietos bei viešų diskusijų ir įžeidinėjimų aštrėjimas. Kaip visos šios sąlygos stumia į pavojų akademinę laisvę?
Jau daugiau nei 10 metų, vėliau nuteistiems „liberalams“ Lietuvos aukštajame moksle įvykdžius valdymo reformą, rektoriai yra ne išrenkami, o pasirenkami (praktiškai – skiriami) iš viršaus. Patikslinsiu: Norvegijoje aiškiai pabrėžiama, kad rektorius yra skiriamas (angl. „appointed“), o ne renkamas (angl. „elected“). Nors pats procesas ir Norvegijoje, ir Lietuvoje yra identiškas. Mes Lietuvoje tik naudojame klaidinančias sąvokas.
Juk bendrine prasme kas nors yra išrenkamas savųjų iš savųjų tarpo, o paskirti (pasirinkti) galima bet ką, net ir svetimą. Tai ir yra menedžerizmas. Kandidatai (gali būti ir iš savųjų tarpo) iš tiesų viešai iškelia savo kandidatūras ir dalyvauja viešuose debatuose lyg tai būtų tikri rinkimai. Tačiau iš tiesų akademinė bendruomenė yra tik spektaklio žiūrovai. Galiausiai vienas iš kandidatų yra pasirenkamas universitetų tarybose, kurios yra sudaromos gana mįslingais būdais ir pagal idėją mato universitetą kaip gigantišką paslaugų paketą.
Panašios tendencijos stebimos ir Šiaurės šalyse – minėjau, kad Norvegijoje veikia identiška rektorių skyrimo sistema, su kandidatų debatais ir t. t. Ironiška, kad būtent tokią reformą įvykdžiusi Vengrija iš karto buvo Europos komisijos nubausta už akademinės laisvės suvaržymus. Tačiau jeigu yra skiriama „iš viršaus“, tai „viršus“ ir nusprendžia, kokia ideologija „iš dangaus leisis į žemę“.
Pavyzdžiui, Norvegijos mokslo ir technologijos universiteto rektorė, viešai išpeikusi keletą savo pavaldinių, gynusių branduolinės energijos plėtros idėją, buvo priversta atsistatydinti. Laimei. Tai, manyčiau, reta išimtis, kai suveikė akademinės laisvės apsaugos mechanizmas. Buvo peržengtos bet kokios ribos.
Tačiau vienokia ar kitokia ideologija yra tik turinys, kuriuo užpildomos jau suręstos menedžerizmo struktūros. Akademinę laisvę galima apsaugoti tik pažabojant menedžerizmą ir į akademiją grąžinant tikrą, o ne „lukašenkišką“ rinkimų kultūrą.
Akademinę laisvę galima apsaugoti tik pažabojant menedžerizmą ir į akademiją grąžinant tikrą, o ne „lukašenkišką“ rinkimų kultūrą.
Ne tik Lietuvos mokslininkams, bet ir nediplomuotiems lietuviams jau žinomas magiškas žodis – „projektas“. Per „įprojektinimą“ „įveiklinti“ mokslo darbuotojai šoka tik pagal „suveiklinimo“ bizūną. Kas moka pinigus, tas ir užsako muziką, tas ir mojuoja bizūnu. Ir vėl – sprendimai bizūno lazdos gale priimami „viršūnėse“. O akademinės laisvės mažėja.
Vienas kolega Norvegijoje išmintingai pastebėjo: „Nustojau rašyti projektus bei ataskaitas ir atsirado laiko mokslui.“ Daugelis akademikų tikriausiai jau pamiršo, ką reiškia smalsumo genamas mokslas. O juk tai ir yra akademinės laisvės esmė.
Net pačios darbo vietos akademijoje jau imamos suvokti ne kaip idėjinės šimtametės kėdės, o kaip ikėjinės išlankstomos kėdutės – projektai, už kuriuos reikia atsiskaityti kas kelerius metus. Akademinės profsąjungos atkreipia dėmesį, kad darbo vietų sutrumpinimas ir laikinumas neleidžia mokslininkams net mąstyti ilgai brandinamų minčių. Geras mokslas – kaip geras vynas – brandinamas ilgai ir kantriai. Aukštasis mokslas jau nebebrandina gero vyno ir vaikosi trumpalaikių drugelių ir madų. Net juokinga stebėti, kaip per kelerius metus vos ne pusė Lietuvos mokslininkų tapo dirbtinio intelekto ekspertais. Čia jau patys akademikai praranda vidinę laisvę ir kritinį mąstymą.
Net juokinga stebėti, kaip per kelerius metus vos ne pusė Lietuvos mokslininkų tapo dirbtinio intelekto ekspertais. Čia jau patys akademikai praranda vidinę laisvę ir kritinį mąstymą.
Galiausiai akademinei laisvei nepadeda įvairiausi vieši kivirčai dėl paskaitose dėstomo turinio ar masinės nuojautos neatitinkančių pasisakymų viešumoje. Jau nekalbant apie politinį kišimąsi ne tik į aukštojo mokslo valdymą, bet ir į jo turinį. Taip pat baugina situacija, kai studentai į aukštąsias mokyklas įstoja jau „žinodami apie pasaulį viską“ ir ne tam, kad kukliai išmoktų ką nors nauja, o tam, kad kitus pamokytų, „kaip viskas turi būti“.
Paradoksalu, bet gerokai padidėjusios galimybės išsakyti savo nuomonę viešai, tampa akademikams sunkiai pakeliama našta. Akademinę laisvę viešojoje erdvėje turi ginti atitinkama pagarba ir diskusijų kultūra. Norvegijos parlamentas neseniai pataisė universitetų ir aukštojo mokslo įstatymą, kad išskirtinai apgintų akademinę laisvę viešumoje, ne tik akademinę laisvę paskaitose. Mes bent jau pradėkime nuo senovės principo – „audiatur et altera pars“. Tegu bus išklausyta ir kita pusė.
