Antradienį vakare pasirodė du kol kas aiškiausi Baltųjų rūmų pareigūnų pareiškimai dėl D. Trumpo muitų politikos: Peterio Navarro, prezidento prekybos ir pramonės patarėjas, parašė straipsnį Financial Times. Steve‘as Miranas, ekonomikos patarėjų tarybos pirmininkas, skaitė kalbą Hadsono institute. Chaotiškos Baltųjų rūmų komunikacijos kontekste galbūt buvo sumanyta suvaldyti naratyvą. Deja, sunku teigti, kad pavyko.
Trumpai reziumuojant, P. Navarro agresyvia retorika diagnozuoja, kad JAV turi nuolatinį prekybos deficitą, kurį nulėmė „sulūžusi“ Prekybos pasaulio organizacijos sistema. P. Navarro taip pat kategoriškai nukirto, kad muitai nėra derybos objektas, o kalbos tarp JAV ir jos partnerių bus sudėtingos: tai, kad muitų įbaugintos valstybės nori kalbėti, nedaro įspūdžio, reikės daugiau. Pavyzdžiui, Meksika ir Vietnamas turės įsipareigoti pažaboti Kinijos prekių reeksportą.
S. Miranas, tuo tarpu, pradeda plačiau ir pozityviau. JAV yra esminė „globalių viešųjų gėrybių“ – saugumo ir dolerio – tiekėja likusiam pasauliui. Tokia JAV funkcija sukūrė „geriausios taikos” ir „didžiausio klestėjimo“ erą, kokią kada nors pažino žmonija, ir S. Miranas norėtų, kad ta era tęstųsi.
S. Mirano galvosopis yra dolerio sistema – jo akimis, tai, kad visos šalys naudojasi doleriu nesidalindamos jo išlaikymo kaštais, lemia tai, kad doleris yra nuolat pervertintas, o JAV eksportai – nekonkurencingi. Skirtingai nei P. Navarro, S. Miranas yra linkęs derėtis: JAV partnerės gali įvairiais būdais padėti prisidėti prie dolerio burden sharing: priimti tarifus, pirkti gynybos prekes, investuoti, mokėti tiesiai JAV iždui.
Svarbu pastebėti, kad skiriasi ne vien dviejų pareigūnų tonas, bet ir sprendžiamos problemos diagnozė. P. Navarro tekste, kaip ir daugybėje jo tekstų anksčiau, doleris ir kiti JAV ekonomikos aspektai nei prekyba nelabai egzistuoja. S. Miranas tuo tarpu akivaizdžiai turi platesnį požiūrį, kurį išsamiau išdėstė 2024 m. lapkritį dokumente, kurį tapo įprasta vadinti „Mar-a-Lago susitarimu“. Šis tekstas laikomas bene arčiausiai to, ką galima parodyti kaip D. Trumpo ekonominę strategiją.
Kaip iš tos strategijos kampo galima žiūrėti į dabartinę muitų politiką? S. Miranas yra įsitikinęs, kad kitos šalys privalės priimti D. Trumpo muitus, nes JAV, kaip didžiausia importuotoja, turi alternatyvų (gaminti viduje, ieškoti kitų tiekėjų), o visi eksportuotojai neturi kuo jos pakeisti. Kai kitos šalys priims JAV muitus, jie bus plačiai naudingi Amerikai – padės finansuoti ir mokesčių lengvatas, ir skolos mažinimą.
Realistinėje laiko perspektyvoje JAV galimybės „gamintis patiems“ yra ribotos. Išbarstyti pramoniniai pajėgumai turi sugrįžti investicijų ir statomų gamyklų būdu, o muitų sukeltas chaosas rinkoms vargiai leidžia tai daryti.
Skaitant iškart žybteli keli klausimai. Realistinėje laiko perspektyvoje JAV galimybės „gamintis patiems“ yra ribotos. Išbarstyti pramoniniai pajėgumai turi sugrįžti investicijų ir statomų gamyklų būdu, o muitų sukeltas chaosas rinkoms vargiai leidžia tai daryti. Vidaus pajėgumų plėtrą stabdo ir pramoninio darbo stygius (tiesa, iždo sekretorius Scottas Bessentas užsiminė, kad atleisti federaliniai darbuotojai (įsivaizduokim, atitikties pareigūnai) galės eiti į gamyklas.
Galbūt pramoninių darbų stygių galima kompensuoti per automatizaciją. Tik kad statyba yra darbas, ir dar sunkiai automatizuojamas, o darbo ir įgūdžių stygius juntamas ir čia. Larry Finkas neseniai pažymėjo, duomenų centrų plėtrai Amerikoje trūksta ne vien elektros, bet ir elektrikų.
Be to, JAV sunkiai gali pakeisti vienus tiekėjus kitais. Visų pirma, nes vertės grandinės specializuotos ir koncentruotos. Antra, jei pagrindinė problema yra nuolatinis JAV prekybos deficitas, pakeitimas kitais tiekėjais Amerikos problemos nekeis – tą rodo ir P. Navarro komentaras FT, kaltinantis Vietnamą ir Kambodžą padedant Kinijai.
Muitų potencialas padengti mokesčių mažinimą yra abejotinas. „Tax Foundation“ skaičiavimu, muitai turėtų padėti į biudžetą surinkti apie 3,2 trilijono, o mokesčių reforma – prie skolos pridėti 4,5 trilijono dolerių. Baltųjų rūmų vizija – balansą padės rasti valdžios išlaidas karpanti DOGE.
Visgi, biudžeto prasme ligšioliniai USAID ar mokslo programų karpymai yra per menki, o rimčiau sumažinti išlaidas galima tik kertant per ten, kur politiškai jautru – socialinę apsaugą arba gynybos finansavimą. Matant, kad E. Muskas jau sudegino savo ir DOGE politinį kapitalą, progreso tikėtis sunku.
Nesiplėtojant, S. Mirano pasitikėjimas JAV atsparumu muitų neigiamam poveikiui atrodo neįtikinamai, o tikėjimas muitų nauda – pirmalaikis. Svarbu pažymėti, kad pagrindinis iššūkis čia ne biudžeto ar vertės grandinių dėsniai – pagrindinis iššūkis yra atlaikyti politinį spaudimą, kurį jau kelia neapgalvotų klaidų veiksniai, tai tik augs. Tad jei S. Mirano mintys būtų D. Trumpo muitų politikos strategijos prielaidos, kalbėtume apie kiaurą strategiją.
Sakau „jei būtų“, nes įrodymų, kad S. Mirano strateginė mintis apskritai grindžia D. Trumpo muitų politiką, nelabai yra. S. Mirano vadovaujama ekonomikos patarėjų taryba antradienį patvirtino, kad jie pateikė savo siūlymus dėl muitų, tačiau prezidentas jų formule nesinaudojo. Akivaizdu, kad nesinaudojo ir Rožių sode pristatyta JAV prekybos atstovo 400 psl. ataskaita dėl užsienio prekybos barjerų.
Bet brutali tiesa ta, kad realiai pristatyta muitų politika neatitinka net ir P. Navarro modelio: muitai taikomi ir deficito šalims, ir atsitiktiniams partneriams, o kai kurioms, įskaitant Rusiją, netaikomi apskritai.
Atitinkamai, lieka P. Navarro. Kaip rodo jo tekstas, ir daugybė tekstų prieš tai, P. Navarro yra siaurai ir išimtinai susikoncentravęs į prekybos deficitus ir, gana keistai, į jau kurį laiką de facto palaidotą Pasaulio prekybos organizaciją. Bet brutali tiesa ta, kad realiai pristatyta muitų politika neatitinka net ir P. Navarro modelio: muitai taikomi ir deficito šalims, ir atsitiktiniams partneriams, o kai kurioms, įskaitant Rusiją, netaikomi apskritai.
Paskaitę du kol kas aiškiausius dviejų iš svarbiausių Trumpo komandos žaidėjų pareiškimus, liekame ten, kur pradėjome: pasitikėjimo nekeliančiame informaciniame triukšme. Deja, bandymas išskaityti strategiją JAV veiksmuose yra wishful thinking. Galbūt dėl to, kad didžiausiai pasaulio galybei neturėti strategijos yra daug baisiau.
