Visuomenės lyderių idėjos apie valstybę ir jai kylančius iššūkius daro įtaką jos raidai. Mažų mažiausiai tuo, kad pasiūlo tam tikrą bendrą matymą. Štai prieš keletą metų prezidentas atgaivino „gerovės valstybės“ idėją. Visai neseniai profesorius Gintautas Mažeikis prakalbo apie „saugumo valstybę“ kaip apie karo grėsmių akivaizdoje geresnę alternatyvą gerovės valstybei.
Į diskusiją įsijungusio profesoriaus Rimvydo Petrausko požiūriu, saugumas yra ne tik apie ginklavimąsi, bet turi būti suprastas plačiau, tad jo iškelta „atsparumo valstybės“ idėja. Anot diskusiją pratęsusio politikos apžvalgininko Rimvydo Valatkos, atsparumo valstybė turėtų būti kuriama vietoj gerovės valstybės.
Toliau pamažu lukštendami, ką reiškia atsparumas, kokia yra atspari visuomenė ir kaip atsparumas gali būti stiprinamas ir valdomas, ieškosime atsakymo, kodėl atsparumo valstybė gali būti produktyvus požiūris į mus supančias grėsmes ir ar tikrai atsparumo valstybė nesuderinama su gerovės valstybe?
Pastaraisiais metais Lietuva susidūrė su nemažai įvairias gyvenimo sritis apimančių, susijusių bei laike persidengiančių krizių. 2020 metais kilusi COVID-19 pandemija sukėlė rimtą sveikatos krizę, bet taip pat buvo priežastis ekonomikos sunkmečiui dėl sutrūkinėjusių tiekimo grandinių bei uždarytų verslų.
Pandemijai dar nespėjus nuslūgti patyrėme neteisėtos migracijos iš Baltarusijos antplūdį, Kinijos neoficialias ekonomines sankcijas bei Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Šalia karinių grėsmių, agresyvūs Rusijos veiksmai tapo priežastimi stipriai išaugusių energijos kainų, kurios savo ruožtu išprovokavo maisto ir kitų prekių kainų šuolį bei dar vieną ekonomikos sukrėtimą. Pastaruoju metu neapibrėžtumą dar labiau padidino besikeičiantis JAV geopolitinis vaidmuo bei tarptautinės prekybos prioritetai.
Akivaizdu, tokia situacija, kai nuo pradžios iki pabaigos išsprendžiame vieną krizę ir toliau kurį laiką gyvename normalų gyvenimą, tapo retesnė. Ribos tarp krizių tapo nebeaiškios. Tad spręsti krizes, kuomet tik šalinamos jų priežastys ir padariniai, nebepakanka. Reikia taip pat mokėti krizes numatyti ir joms paruošti.
Susiformavusi tokiose skirtingose mokslo kryptyse kaip inžinerija ir psichologija ir vėliau sėkmingai pritaikyta ekologinių ir socialinių sistemų analizei, atsparumo sąvoka išties gali būti vertinga perspektyva žvilgsniui į mus ištinkančias bei dar ištiksiančias daugybines krizes. Bendrąja prasme atsparumas yra gebėjimas po patirto sukrėtimo grįžti į ankstesnę būseną. Visuomenės atveju tai būtų gebėjimas įveikti sukrėtimą taip, kad būtų atstatytos esminės jos funkcijos, atkurtas buvęs gerbūvio lygis bei užtikrintas raidos tęstinumas. Esminis žodis čia yra „gebėjimas“. Mokslininkai išskiria tris tokio gebėjimo rūšis: sugėrimą, atsistatymą ir prisitaikymą.
Pirma atsparumo rūšis yra gebėjimas sugerti sukrėtimą. Atspari visuomenė yra tokia, kuri atlaiko sukrėtimą, jį sugerdama ir labai greitai grįždama į ankstesnį veikimo lygį. Panašiai kaip boksininkas tiesiog atlaiko ir sugeria priešininko smūgį. Šviežias tokio sugėrimo pavyzdys yra per energijos kainų krizę gyventojams valstybės kompensuota elektros kainos dalis. Elektra pabrango, tačiau gyventojai tą pajuto nedaug, nes pabrangimas sugertas biudžeto pinigais.
Vis tik gebėjimas smūgį sugerti nėra begalinis ir anksčiau ar vėliau boksininkas pasiunčiamas į nokdauną, o visuomenė dėl sukrėtimo patiria reikšmingą ir ilgiau trunkantį savo veiklos sutrikimą. Tokioje situacijoje svarbus kitas gebėjimas – gebėjimas atsistatyti po patirto sukrėtimo ir tuomet grįžti į ankstesnį veikimo lygį. Pavyzdžiui, atspari ekonomika yra tokia, kuri po krizės sugeba greitai grįžti į ankstesnį bendrojo vidaus produkto augimo ar užimtumo lygį.
Sukrėtimas gali būti toks stiprus arba trukti taip ilgai, kad atsistatyti ir grįžti į ankstesnę būklę nepavyks. Tada reikalingas trečias gebėjimas – gebėjimas prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos bei perkurti būdus, kuriais iki šiol buvo veikiama. Boksininko pavyzdys čia jau mažai iliustratyvus, nebent boksininkas pasitelktų būdus, kurie nutinka tik filmuose. Tuo tarpu visuomenė gali prisitaikyti prie sukrėtimo sąlygotos naujos tikrovės transformuodama, ką ir kaip daro.
Puikus tokio prisitaikymo pavyzdys yra nuotolinis darbas, kuris išliko net ir pandemijai nuslūgus – prisitaikydami prie pandemijos padiktuotos tikrovės, ilgam pakeitėme tai, kaip dirbame. Kitas geras pavyzdys yra Lietuvos ekonomikos prisitaikymas prie 2009 metų Globalios finansų krizės sukeltų pokyčių, kuomet vidaus vartojimu ir finansų srautais iš užsienio grįstas augimo modelis, šiems srautams išsekus, transformuotas į eksportu grįstą augimo modelį.
Nors labiau ar mažiau sėkmingų atsparumo pavyzdžių galima rasti nemažai, svarbus klausimas yra, kaip galime jį sustiprinti? Dalis atsakymo išplaukia iš pačių atsparumo rūšių. Norėdami sustiprinti visuomenės ar atskirų jos veiklos sričių gebėjimą sugerti sukrėtimus, turime turėti tam tikrų perteklinių resursų: žaliavų ir komponentų tiekimo grandinių sutrikimų atvejui, medicinos priemonių ir rezervinių gydymo įstaigų pajėgumų sveikatos krizių atvejui ar įmonių likvidumo bei valstybės biudžeto rezervų ekonominių krizių atvejui. Tokiu atveju atspari visuomenė yra tokia, kur turi sukaupusi atsargų, o atsparumo valdymas yra numatymas, kokius rezervus ir kaip kaupti ir kaip efektyviausiai juo saugoti.
Geriausia strategija pasiruošti spartesniam atsistatymui po sukrėtimo ar prisitaikyti prie ilgalaikio lūžio yra diversifikavimas. Labiau įprasti pavyzdžiai yra prekybos diversifikavimas, ekonomikos kompleksiškumo didinimas bei energijos šaltinių diversifikavimas: naujų rinkų paieška, pavyzdžiui, buvo dominuojantis Lietuvos atsakas į Kinijos ekonominę prievartą 2021-2022 m. Mažiau įprasti, bet ne mažiau svarbūs pavyzdžiai yra darbo rinkos diversifikavimas per didesnę įtrauktį, įvairesnius įgūdžius bei įvairesnes užimtumo ir darbo formas, įvairesnius technologinius ir netechnologinius našumo didinimo šaltinius ir panašiai.
Vis tik atsargų kaupimas ir diversifikavimas gali būti nepakankami aukšto neapibrėžtumo ir daugialypių sukrėtimų sąlygomis. Tokiomis sąlygomis gali būti sudėtinga nuspręsti, kokias atsargas kaupti bei kokius resursus diversifikuoti. Be to, trumpuoju laikotarpiu šios strategijos gali būti brangios ir nesulaukti tinkamo visuomenės grupių pritarimo. Tad atsparumo stiprinimui itin svarbios kitos trys savybės: numatymas, adaptyvumas ir socialinė sanglauda.
Numatymas ir adaptyvumas dažnai eina kartu. Jie padeda iš anksto atpažinti ir su tam tikra tikimybe numatyti galimus sukrėtimus, įvertinti galimą jų poveikį bei jiems pasiruošti. Daugialypės krizės sąlygoto neapibrėžtumo būsenoje numatymas visų pirma yra efektyvus aktualių signalų perteikimas sprendimų priėmėjams, siekiant nuolatinio valstybės adaptavimosi prie besikeičiančios aplinkos. Šia prasme adaptyvus gali būti tiek viešasis, tiek privačių organizacijų valdymas. Prie numatymo ir adaptyvumo stipriai prisideda švietimo kokybė visuomenėje ir visuomenės gebėjimas kurti inovacijas bei vystyti ir naudoti technologijas. Visuomenės, kurios tai turi, yra pajėgesnės, lankstesnės ir lengviau randa būdus atsistatyti po sukrėtimų arba prisitaikyti prie naujos tikrovės.
Socialinė sanglauda yra dar fundamentalesnė atsparumo valdymo dimensija. Susitelkusios viešuomenės, tai yra lygesnės ir labiau pasitikinčios visuomenės, greičiau atsistato po sukrėtimų bei lengviau įgyvendina būtinus pokyčius. Tai veikia per didesnį visuomenės narių solidarumą vieni su kitais bei aukštesnį pasitikėjimą valdžios sprendimais. Pandemijos patirtis parodė, kad labiau susitelkusios visuomenės galėjo mažiau izoliuotis ir patyrė mažesnius mirčių skaičius.
Vienas sėkmingiausių šių atsparumo savybių derinimo ir diegimo valstybėje pavyzdžių jau ilgą laiką yra Suomija. Kaip ir kitos Šiaurės valstybės, Suomija pokario metu išvystė ir įtvirtino itin stiprią viešųjų paslaugų ir socialinės apsaugos sistemą, kitaip tariant, stiprią gerovės valstybę. Skirtingai nei populiaru manyti, gerovės valstybė nebuvo taikingos ir ramios istorijos išdava: atvirkščiai, ilgametė karinės grėsmės patirtis buvo vienas iš gerovės valstybės, kaip piliečių atsparumo šaltinio, plėtros Suomijoje variklių.
Kartu, Suomija yra pasaulinė lyderė tiek užtikrinant adaptyvų viešąjį valdymą, tiek ugdant adaptyvią visuomenę. Kiekvienos Vyriausybės darbo pabaigoje rengiama ateities poreikių vertinimo ataskaita, į kurią privalo atsižvelgti naują kadenciją pradedanti Vyriausybė. Švietimo srityje, Suomija jau prieš dešimt metų įvykdė nacionalinę reformą siekiant sustiprinti dėmesį adaptyvumui reikalingų kompetencijų – tokių kaip gebėjimas pasirūpinti savimi ir kitais, informacinių technologijų valdymas ar įvairių medijų raštingumas – ugdymui.
Neatsitiktinai, Suomijos patirtis tapo ir planuojamos ES parengties strategijos pagrindu. 2024 m. Europos Komisija pakvietė buvusį Suomijos prezidentą Sauli Niinisto parengti rekomendacijas dėl ES pilietinio ir karinio pasirengimo stiprinimo; vadinamoji Niinisto ataskaita pabrėžia situacinės analizės bei ateities prognostikos integravimo svarbą ir išskiria piliečių įgalinimą per švietimą ir tikslinę socialinę apsaugą kaip visuomeninio atsparumo stuburą. (Tarsi numatydamas dabartinės JAV administracijos elgesį, greta šių bendro pobūdžio rekomendacijų Niinisto taip pat išskyrė ir Europos žvalgybos pajėgumų – įskaitant satelitų tinklo – stiprinimo poreikį).
Europos Komisijos pastangos pereiti iš nesibaigiančio krizių valdymo į ilgalaikės parengties stiprinimą yra teisingas ir reikalingas žingsnis. Sprendimas šiuo klausimu suteikti žodį Suomijai yra išmintingas: jos patirtis parodo, kad statant atsparumo valstybę negalima kliautis tik viena atsparumo strategija, o jos sėkmė primena, kad tai įmanoma. Įžengus į nuolatinės ir daugialypės krizės etapą, Europai ir Lietuvai būtina ugdyti gebėjimą integruoti skirtingas atsparumo strategijas – diversifikavimą, kaupimą, adaptyvumą ir socialinę sanglaudą. Nors tai nelengva užduotis, ji siūlo realesnę darbotvarkę nei gana dirbtinis pasirinkimas tarp „gerovės“ ar „atsparumo“ valstybių.
Marius Kalanta ir Justinas Mickus yra Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamo projekto „Lietuvos valdžios institucijų atsakas į daugialypę krizę 2021-2025m. laikotarpiu (LIVIA)“, sutarties Nr. S-VIS-23-16, tyrėjai.
