Jei paklaustume žmogaus gatvėje, kaip jis apibūdintų šiuolaikinį pasaulį, beveik neabejoju, kad vienas atsakymų būtų – greitai kintantis. Ar neatrodo paradoksalu, kad tokio greitai kintančio pasaulio nuojautoje vis sudėtingiau sukurti kitokio pasaulio vaizdinį? Ar nuolatinės kaitos pasaulis neapsunkina mūsų gebėjimo matyti alternatyvas ir perspektyvas?
Šią savaitę pasaulis neteko vieno įtakingiausių mūsų laikų kino režisieriaus Davido Lyncho. Daugybė užuojautų, prisiminimų ir pripažinimų, kad D. Lynchas padarė įtaką žmonių gyvenimuose rodo ne tik jo, kaip kino kūrėjo, nuopelnus. Tai ir nuopelnas žmogaus, kuris savo kūryboje visada ieškojo alternatyvų ir perspektyvų galimybės.
Apie dailininko karjerą svajojęs režisierius nuo 1977 metais pasirodžiusio pirmojo šedevro „Trintukas“ (angl. „Eraserhead“) įsitvirtino ne tik savo išskirtine stilistika, tamsiu, mistiniu, labai subtiliai ironišku ir kritišku požiūriu į Holivude vyravusias temas ir įprastą kino kalbą. D. Lynchas nesibaimino būti nesuprastas ir netgi sąmoningai skatino nesuprantamumą, neracionalumą, nenaratyviškumą kaip būklę, kuri papildo ir praplečia tikrovės aiškinimą.
Nenuostabu, kad jo kūrybai labai svarbus tiek sapno simbolizmas, tiek tiesioginis sapno įtraukimas į klausimą, kas yra realu, prasminga ir vertinga.
Turbūt labiausiai D. Lyncho vardą išgarsinęs serialas „Tvin Pyksas“ (angl. „Twin Peaks“) sugebėjo įtraukti į jo sapnų ir simbolių pasaulį tuos žiūrovus, kurie šį epą pradėjo žiūrėti kaip draminį ar kriminalinį serialą, o galiausiai po trijų dešimtmečių buvo palikti su atviru klausimu, ar tai, kas buvo tikra, tebuvo sapnas, ir kas mes buvome – šio nuostabaus kūrėjo sapno liudininkai ar patys tapome sapnuotojais?
Didysis D. Lyncho nuopelnas – gebėjimas pasiūlyti kitokio pasaulio galimybę, kitokios tikrovės vaizdinį ir padaryti tai apsuptam mainstreaminės aplinkos, kuriant su prie kanonų pripratusiais aktoriais ir provokuojant paprastų naratyvinių istorijų išugdytą publiką.
Zygmuntas Baumanas ir Leonidas Donskis savo knygoje „Takusis blogis“ įspėja, kad vienas didžiųjų pasaulio po modernybės pavojų yra įsitikinimas, kad alternatyva yra neįmanoma. NĖJA – nėra jokios alternatyvos.
„Ar neatsidūrėme pasaulyje be alternatyvų, kuriame gan paradoksaliai stiprėja ne tik laisvės universalumo ir jos būtinybės įsisąmoninimas, bet ir laisvės priešų – istorinio determinizmo, pesimizmo ir fatalizmo – pojūčiai? Gyvename mirusių utopijų ir klestinčių distopijų pasaulyje“, – tada konstatavo L. Donskis.
Didysis D. Lyncho nuopelnas – gebėjimas pasiūlyti kitokio pasaulio galimybę, kitokios tikrovės vaizdinį ir padaryti tai apsuptam mainstreaminės aplinkos, kuriant su prie kanonų pripratusiais aktoriais ir provokuojant paprastų naratyvinių istorijų išugdytą publiką.
Tokie kūrėjai kaip D. Lynchas, neturėdami jokios konkrečios politinės ar socialinės strategijos, tiesiog sekdami savo kaip kūrėjo intuicija, sugebėjo šiam pasauliui pasiūlyti nuostabiai turtingą alternatyvių vaizdinių, idėjų, pasakojimų lauką.
Kol politiniame ir socialiniame gyvenime kenčiame ne tik nuo politinės lyderystės, bet ir nuo politinės vaizduotės stokos, geriausiu atveju gebėdami intuityviai nujausti distopijų galimybes, meno ir humanitarikos lauke vis dar egzistuoja kitybės potencialas.
Nuolatinės kalbos apie dirbtinio intelekto, kvantinių kompiuterių, kosminių technologijų ateitį dažnai meta sunkiai įveikiamą šešėlį kitokio pasaulio vaizdiniui meno lauke. Greitėjantis laikas ir besitraukianti erdvė tik dar labiau apsunkina tą prasiveržimo procesą. Bet ar neturėtų mūsų gąsdinti tai, kad kalbėdami apie ateitį vis rečiau formuluojame klausimą: kaip joje atrodys žmogus ir ar ją formuos žmogiškumo principai?
Šia prasme D. Lyncho kino sapnų pasaulis turėtų būti priebėga ne tik pabėgimui nuo tikrovės, bet ir jo įkvėptam permąstymui – koks yra gėrio ir blogio santykis? Kodėl esame linkę žavėtis tamsa ir įsileisti ją netgi greičiau nei šviesą? Ar gebame susitaikyti su laiko tėkme ir paleisti neišspręstus klausimus? Kiek daug galime atiduoti dėl iliuzijos, kad praeitis yra pertvarkomas procesas?
Palikdamas pasaulį D. Lynchas paliko ir raktus į kitokio pasaulio galimybę. Parodė alternatyvios kūrėjo kalbos, stiliaus, formų svarbą. Parodė, kad visada egzistuoja naujos perspektyvos ar interpretacijos galimybė. Atvėrė visa tai, ką bando suskliausti mūsų dabarties politinė ir socialinė tikrovė.
Ir tai didelė dovana tiems, kurie nelinkę susitaikyti banalumu, primityvumu ar ciniškais raginimais priimti tikrovę paprasčiausia jos forma.
