Šiandien sukanka treji metai nuo plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Nors, aišku, Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą dar 11 metų prieš tai, kai po Krymo okupacijos šūviai ėmė aidėti ir Donbase. Tada prieš Ukrainos pajėgas kovojo ne Donbaso šachtininkai ir metalurgai, kaip skelbė Kremlius, bet ir Rusijos pajėgos.
Prieš 11 metų Rusija neigė dalyvaujanti kare ir net pretendavo į taikdarius Minsko procese. Prieš 3 metus kai iš trijų pusių – šiaurės, rytų ir pietų – į Ukrainą ėmė veržtis Rusijos reguliarios pajėgos, Maskva negalėjo nepripažinti, kad ji karo dalyvė. Jeigu prieš 11 metų karas prieš Ukrainą vyko Donbase, tai dabar jis apėmė visą šalį.
Praėjus 3 metams šio baisaus karo, didžiausio karo Europoje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, ne vienas kelia klausimą, kodėl šis karas prasidėjo ir ar buvo galima jam užkirsti kelią. Žinoma ir garsi JAV prezidento Donaldo Trumpo frazė, jeigu jis būtų Prezidentas, šio karo nebūtų. O toliau – jau įprasta jo kritika pirmtakui prezidentui Joe Bidenui ir kitiems Vakarų šalių lyderiams.
Nors prezidentas D. Trumpas yra garsus prieštaringais pareiškimais, šį kartą manau, kad jis teisus. Juk turime pripažinti, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ne iš karto užpuolė Ukrainą. Likus metams iki plataus masto karo pradžios Putinas surengė stambią provokaciją, kai bandė Vakarų šalių, kaip galimų Ukrainos partnerių, stiprybę. Artėjant šv. Velykoms, jis sukaupė dideles pajėgas prie Ukrainos sienų ir žiūrėjo, kaip reaguos Ukraina bei Vakarai. O reakcija buvo labai silpna.
Vakarų šalys vietoj to, kad įvestų drakoniško tipo sankcijas Rusijai, įsivėlė į diplomatines diskusijas su Maskva. Pagrasinęs Ukrainai ir Vakarams, Putinas tada nepuolė ir Vakarai tai paskelbė kaip diplomatinę pergalę apginant Ukrainą.
Bet nepraėjo ir metų, kai likus dviem mėnesiams iki plataus masto karo Putinas gruodžio mėnesį paskelbė ultimatumą Ukrainai ir Vakarams. Ultimatumą Ukrainai jis vėliau pakartojo likus kelioms dienoms iki plataus masto karo pradžios, o ultimatumą Vakarams, kuriuo reikalauta šalis, dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžiaus sandūroje tapusias NATO narėmis, t. y. ir Baltijos valstybes, palikti lyg ir pilkojoje saugumo zonoje, V. Putinas kurį laiką pastūmė į šoną. Bet to neatsisakė.
Vis dėlto, net į tokį ultimatumą NATO aljanso ir Europos Sąjungos šalys nesugebėjo pakankamai griežtai atsakyti. Nedavė Putinui suprasti, kad ultimatumų kalba niekas, įskaitant Putiną, neturi teisės su Vakarais kalbėti. Ir gavo atsaką.
Po dviejų mėnesių. Vasario 24 d. Prieš tai dar buvo keletas kitų momentų, kai V. Putiną buvo galima sustabdyti ryžtingesne Vakarų šalių pozicija. Minsko susitarimo rėmuose, demaskuojant faktus, kad Rusija jau kariauja prieš Ukrainą Donbase, o vėliau ir Azovo jūroje, kai Rusija surengė provokaciją Ukrainos laivams ties Kerčės tiltu ir praktiškai užblokavo Ukrainos Azovo jūros uostus, aneksavo Azovo jūrą.
Visas tas Vakarų neryžtingumas įtikino Putiną, kad jis gali pulti Ukrainą ir, užėmęs Kyjivą per tris dienas ar savaitę, pateikti tada vėl ultimatumą Vakarams. Šį kartą jau dėl dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių sandūroje priimtų į NATO narių.
Vakarai dar parodė didelį silpnumą plataus masto karo išvakarėse. Tik išgirdus apie V. Putino planus pulti Kyjivą, iš ten buvo evakuotos NATO ir ES šalių ambasados bei sustabdytas ir taip ribotos karinės pagalbos teikimas.
Mažai kam žinoma istorija apie Sudano pagalbą Ukrainai, pateikiant automatus ir kitą ginkluotę pirmosiomis karo dienomis. Bet turėjo praeiti laiko, Ukraina turėjo parodyti neįtikėtino didvyriškumo, sumanumo kovos lauke pavyzdžius, o Rusija pademonstruoti didelę nekompetenciją, kol Vakarų šalys atitoko ir žingsnis po žingsnio ėmė teikti rimtesnę ginkluotę.
Bet viso šio trejus metus trukusio karo metu pažadai pagelbėti Ukrainai kovoti iki galo, teikti ginkluotę, kuri buvo pažadėta, susidūrė su labai dažnu vėlavimu arba ginkluotės nepateikimu ta apimtimi, kaip buvo žadėta. Todėl praėjus trejiems metams plataus masto karo, turime ir rezultatą: kariuomenė ir žmonės Ukrainoje šiandien yra stipriai demoralizuoti. Daug idealistų žuvo. Dabar Ukrainos armijoje daug jėga mobilizuotųjų gatvėse, kurie neturi ir motyvacijos, ir patyrimo kare.
Kai koks nors kolega Vakarų ekspertas sako, kad jie tikėjosi, jog Ukraina labiau atsilaikys Donbase nei dabar ir sukaupusi jėgas atakuos, tenka pasakyti: o jūs suprantate, kokie smūgiai ne tik iš priešo, t. y. Putino Rusijos, bet ir partnerių buvo suduoti laisvę mylinčiai Ukrainai, kad dabar, praėjus trejiems metams po karo, viltis, kuria gyvena žmonės fronte ir miestuose, kaimuose yra viena: kada baigsis karas.
Žinoma, ir Ukrainos vidaus bėdos prie žmonių demoralizacijos prisidėjo.
Dar viena stipri viltis šiandien, kad partneriai, kurie, deja, dažnai rodė savo silpnumą šio karo išvakarėse bei jo metu, kol Ukraina kovėsi, nepaliks Ukrainos vienos derėtis su V. Putinu. Juo labiau nesudarys susitarimų už Ukrainos nugaros. Juk V. Putinas nori ir toliau ne taikos, o Ukrainos, kaip laisvos, į Vakarus orientuotos valstybės sunaikinimo bei kontrolės jos politikai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
