Trumpa įžanga: kokiame pasaulyje mes gyvename, kai sprendimai dėl pasaulio tvarkos priimami nuo nuotaikos mainų priklausančių idiotų?
Stebint JAV prezidento Donaldo Trumpo pateikiamus reikalavimus tai Ukrainai, tai Rusijai, kyla chaotiško derybų modelio vaizdas. Ar šis vaizdas kuriamas sąmoningai, ar tiesiog taip išeina? Dar vienas klausimas: jeigu lygiai griežtai turėtų būti spaudžiamos abi konflikto pusės, kodėl prievartaujama Ukraina? Taip, prievartaujama, nes kitaip tokio spaudimo, kuriame neegzistuoja jokių moralės normų, pagarbos tiesai, vykdomas atviras valstybės ir jos vadovo mobingas, neįvardinsi.
Geranoriškai pamąsčius, galima tokį derybų modelį nurašyti rusiškai išminčiai „mušk savus, kad priešas bijotų“. Tai viena iš derybų modelio versijų. Ir su tokia galima būtų susitaikyti, laukiant panašaus spaudimo Rusijai atėjus laikui. Tik geranoriškumas baigiasi, kai spaudimas virsta fizinėmis civilių ukrainiečių žūtimis dėl karinės pagalbos nutraukimo. Nesvarbu, kad galimai parama nutraukiama laikinai. Netekus gyvybiškai svarbios informacijos, neįmanoma pasiruošti oro gynybai, kuri skirta apsaugoti civilius. Matyt, suveikė vis dar sąjungininkų žiauri kritika, todėl derybų Saudo Arabijoje metu paskelbta, kad ginklų ir informacijos apribojimai atšaukiami.
Įtartinas ir su derybomis su Rusija nieko bendro neturintis Trumpo reikalavimas atiduoti JAV Ukrainos naudingąsias iškasenas. Naudojamas atgrasus mafijos triukas – reketas, kai, prisidengus neva tauriais tikslais, auka nurengiama nuogai. Tenka konstatuoti, kad derybų modelis skirtas Ukrainai remiasi Elono Musko šizofreniška maxima: „Fundamentali Vakarų civilizacijos silpnybė yra empatija.“
Matome, kad gimė JAV biznio magnatų karta, kas be ko vis dar apsimetanti esanti tauri, bet nejaučianti jokios atjautos kitam. Ir tuo pat metu tikrais katalikais prisistato veikėjai, kaip antai JAV užsienio reikalų ministras Marko Rubio, kuris ant kaktos yra išsitepęs kryžių.
Matome, kad gimė JAV biznio magnatų karta, kas be ko vis dar apsimetanti esanti tauri, bet nejaučianti jokios atjautos kitam.
Tuo tarpu Rusijai aukos prievartavimo modelis netaikomas. Priežastis aiški: tiesioginiams Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje JAV neturi jokios įtakos. JAV ir labai norėdama negali nutraukti karinės paramos Rusijai iš Šiaurės Korėjos, Kinijos ir Irano. Negali, nes, žinoma, nelabai ir nori. Neleisti Ukrainai laimėti, o Rusijai pralaimėti politika niekur nedingo. Todėl Rusija taip lengvai apeina sankcijas.
Tai koks pasirinktas Rusijos spaudimo modelis? Atsakymas: nuolaidžiavimo. Kontrastas su Ukrainos prievartavimo modeliu pritrenkiantis. Pasirinkta nuolaidžiauti agresoriui, žudikui. Dėl kokių priežasčių D. Trumpas pasirinko tokį modelį, versijų kiek nori, ir gera dalis vertos dėmesio.
Mano versija – D. Trumpo ir jo administracijos fašistinės pasaulėžiūros bendrumas su Rusijos administracijos fašistine pasaulėžiūra. Sprendžiant iš D. Trumpo veiksmų, jie tiesiogiai atitinka fašistinės politikos tikslus: pasipriešinimas parlamentinei demokratijai ir tradiciniam liberalizmui, radikalaus religingumo grąžinimas į mokyklas, Apšvietos idėjų neigimas.
Pasirodo, D. Trumpui nereikalinga Švietimo ministerija. D. Trumpas tiesiog verčiasi per galvą bandydamas apeiti įstatymus, bandydamas demontuoti JAV federalizmo pagrindus. Fašistinėje ideologijoje taip pat nėra vietos nei tiesai, nei individui, ypač silpnam individui arba, Ukrainos atveju, silpnai valstybei, kaip silpnumą supranta D. Trumpas ir Co. Derybų metu Ukraina sutiko paskelbti 30 dienų paliaubas, manau, ir Rusija, pasimaiviusi, turėtų sutikti, nes mėnesio paliaubos karine prasme ir jai naudingos. O kas po to, kai Rusija pareikalaus įvykdyti jos reikalavimą Ukrainai kapituliuoti, o Ukraina atsisakys? Ar JAV paskelbs karą Rusijai? Ne.
Taigi, anot trumpistų, su stipria valstybe Rusija derėtis iš galios pozicijos neprotinga. Nesvarbu, kad Rusijos valstybės galia yra menama ir ji sugriūtų panaudojus tikrus ekonominio spaudimo svertus ir neribotą karinę paramą Ukrainai. Pasirinkta atvirkščiai sveikam protui. Rusija maloninama pažadais atšaukti sankcijas jai sutikus su paliaubomis, žadamas ekonominis ir finansinis bendradarbiavimas. Leidžiama suprasti, kad jokių pasekmių už skerdynes Ukrainoje nebus.
Girdint kai kuriuos Ukrainos, o ir mūsų kai kuriuos politologus susidaro įspūdis, jog D. Trumpo derybinis modelis Rusijai yra tik fintas, apgaulė, įtariu, kad pasiduodama iliuzijoms. Tačiau siūloma atkreipti dėmesį į JAV visuomenės vis stiprėjantį nepasitenkinimą Trumpo veiksmais ir kalbomis, į vienareikšmiškai reiškiamą paramą Ukrainai. Teigiama, kad Trumpas bijo masinės kritikos, jam nepaprastai svarbi gera nuomonė apie jį ir jo didybę. Esą todėl pastaruoju metu vis pasirodo lyg ir griežtesnė kritika V. Putino adresu, vienas kitas grasinimas imtis skaudžių priemonių, jeigu tas nesės prie derybų stalo.
Taip, Rusija reaguoja į Trumpo neprognozuojamumą. Tik, bent man regis, kad Rusijos reakcija panašesnė į gerai surežisuotą spektaklį, skirtą užliūliuoti D. Trumpui, tuo pat metu skelbiami nė kiek nepakitę reikalavimai dėl Ukrainos kapituliavimo.
Kaip ir tais laikais, taip ir šiandien nepasipriešinus, Europai bejėgiškai stebint, šiais jau 2025 m. gali būti įgyvendinama 1938 metų Miuncheno derybų anatomija.
Ar pasitvirtins abu derybų modeliai, ar jie taps keliu į taikos susitarimą? Manau, kad ne. JAV Rusijai sudarė visas sąlygas laikytis savo kategoriškos pozicijos, todėl ji ir toliau mato Ukrainą kaip silpnąją pusę. Ko siekia Ukraina, sutikdama su dalinėmis paliaubomis? Geresnių santykių su JAV, D. Trumpu ir jo administracija – JAV naudai.
Todėl derybų objektu nebus taika tokia, kokią ją supranta Trumpas. Taip pat prie stalo nesėdės Europa ir tai tikra, o ne menama JAV ir Rusijos pergalė prieš auką Ukrainą ir Vakarų saugumo architektūrą. Nesėdės, nes tik po trejų kruvinų metų Ukrainoje pagaliau nuspręsta imtis tikrų priemonių karinei galiai atgaivinti. Tačiau jos dar nesimato tiek, kad galėtų iškelti ultimatumą D. Trumpui prileisti Europą prie derybų stalo kaip lygiavertį partnerį. Turintį tokią galią, kad pasakytų „ne“ nepriimtinoms nei Europai, nei Ukrainai taikos įgyvendinimo sąlygoms.
Taip dviem fašistinės dvasios broliams vėl leidžiama šokti tango ant Vakarų demokratijų kūno, lyg tokio atvejo niekada istorijoje nebuvo. Kaip ir tais laikais, taip ir šiandien nepasipriešinus, Europai bejėgiškai stebint, šiais jau 2025 m. gali būti įgyvendinama 1938 metų Miuncheno derybų anatomija. Sunku nebūtų, tik copy/paste. Laukiame tęsinio.
