Kintanti valdžia atneša ne tik naujas asmenybes, bet ir naujus sprendimus. Praėjusiais metais įvykę prezidento ir parlamento rinkimai įtvirtino valią perduoti užsienio politikos vadžias į prezidento Gitano Nausėdos ir jo žmonių rankas. Šie žada kitokią laikyseną, bet ar tai užtikrins ir krypties tęstinumą?
Lietuvos užsienio politikoje jau kurį laiką vyrauja dvi ryškios stovyklos: principingi vertybininkai ir racionalūs pragmatikai. Žinoma, yra dar ir trečioji – tie, kurie mano, kad Lietuvai reiktų sugrįžti į Rusijos įtakos zoną. Bet jie kol kas sudaro tik vieną trečiąją valdančiosios koalicijos, tad apie juos teks rašyti kituose tekstuose.
Ir vertybininkai, ir pragmatikai sutaria dėl bendrosios krypties – Lietuva turi žengti pasirinktu provakarietišku, proeuropietišku, prodemokratišku keliu. Abi pusės palaiko ir džiaugiasi naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Tad kas skiria vertybininkus ir pragmatikus?
Didžiausi skirtumai atsiveria tuomet, kai pradedame kalbėti apie užsienio politikos vystymo būdus ir Lietuvos laikyseną geopolitinių įvykių fone. Vertybininkų flangas reikalauja aktyvaus dalyvavimo Rytų partnerystės procesuose, pasipriešinime antidemokratiniams judėjimams kitose pasaulio vietose, laikosi griežtos pozicijos Kinijos atžvilgiu.
Pragmatikai sutinka su daugeliu tikslų ir bendrąja kryptimi, bet jau ne vieną dešimtmetį reikalauja atsargesnės Lietuvos pozicijos, sekimo kitų valstybių lyderyste ir didesnio rizikų bei kaštų skaičiavimo.
Turbūt ryškiausias pastarosios kadencijos pavyzdys – Taivano klausimas. Kol konservatorių ir dalies liberalų palaikoma vertybinė laikysena diktavo atvirą konfliktą su Kinija, kitoje pusėje buvo juntamas akivaizdus nejaukumas. Viena vertus, prezidentūra proceso pradžioje pati buvo nieko prieš Taivano atstovybės kūrimo idėją, bet pamačiusi galimą Kinijos režimo reakciją, pamažu atsitraukė ir vėliau net gana atvirai piktinosi per daug drąsia (ar įžūlia) laikysena.
Kol konservatorių ir dalies liberalų palaikoma vertybinė laikysena diktavo atvirą konfliktą su Kinija, kitoje pusėje buvo juntamas akivaizdus nejaukumas.
Gana ryški skirtis tarp šių dviejų stovyklų pasimatė ir Sakartvelo įvykių fone. Kol Žygimanto Pavilionio vedami vertybininkai vanagai net ir iš opozicijos pozicijų ragina aktyviai dalyvauti remiant pašalintąją prezidentę Salome Zurabišvilį ir protestuojančią kartvelų dalį, kitoje pusėje jaučiamas noras balansuoti paramą, žvalgantis į kitų partnerių reakcijas.
„LRT aktualijų studijoje“ kalbėdamas apie savo darbą užsienio reikalų ministro poste buvęs prezidento patarėjas Kęstutis Budrys pabrėžė, kad būtina palaikyti kartvelų norą tapti Europos Sąjungos dalimi ir tiek parlamento rinkimų rezultatai, tiek protestų malšinimai Tbilisyje kelia nerimą, bet ryškiai pabrėžė, kad negalime kištis į kitų valstybių vidaus procesus.
Šis teiginys gal ir skambėtų logiškai, jei užsienio politika ir iš jos kylantys santykiai nebūtų tiesioginis vidaus politikos tęsinys. Vidaus politika neišvengiamai formuoja užsienio politikos kryptis ir norint pakeisti situaciją dažniausiai tenka paveikti kitų valstybių vidaus politikos tėkmę.
Ne veltui tokie žymūs šių laikų mąstytojai kaip istorikai Niallas Fergusonas ar Stephenas Kotkinas pabrėžia, kad didžiausia Vakarų daroma klaida Rusijos invazijos Ukrainoje akivaizdoje yra per menki bandymai kelti pavojų autoritariniams režimams jų pačių viduje. Per menkai palaikoma esanti nebūtinai demokratinė opozicija ir per menkai vertinama galimybė, kad vidiniai politiniai procesai gali lengvai sugriauti šiaip jau plieniniais bandančius atrodyti režimus. Tokią galimybę jau įrodė Jevgenijaus Prigožino maištas, kurį sustabdė tik jo paties nežinojimas, ko imtis toliau, sėkmingai vedant savo „Wagner“ galvažudžius link Maskvos.
Šią klaidą Vakarų valstybės daro ir veikdamos Rytų partnerystės erdvėje. Kol nuosaikiai nesikišama ir smerkiama, Rusija, Kinija ir kitos antidemokratinės valstybės deda visas pastangas, kad paveiktų vietinių rinkimų rezultatus, papirktų ar paveiktų potencialius politinius lyderius. Ir šis procesas įsileidžiamas net į savus Vakarų valstybių rinkimus.
Išgelbėti tokias valstybes kaip Moldova ar Sakartvelas nuo baltarusiškojo scenarijaus yra (ar jau buvo) galima tik aktyviai kišantis į jų vidaus politiką ir remiant bei drąsiai palaikant demokratinius lyderius.
Būtent šioje perspektyvoje daug klausimų kelia naujai į Lietuvos užsienio politiką ateinanti ir joje, panašu, įsitvirtinsianti racionalaus pragmatizmo pozicija. „Nebėgsime traukinio priekyje“, „užsienio politika nebus formuojama antraštėmis“ – taip prezidentas ir jo žmonės apibūdina naują užsienio politikos modus operandi.
Ši laikysena nebūtinai negali būti efektyvi. Bet jai reikalingas didelis autoritetas, stiprus diplomatų korpusas, didelės investicijos ir labai aiškus bei strategiškai grįstas žinojimas, ko siekiame atsargumu, racionalumu ir pragmatišku veikimu demokratijos stiprinimo labui.
„Nebėgsime traukinio priekyje“, „užsienio politika nebus formuojama antraštėmis“ – taip prezidentas ir jo žmonės apibūdina naują užsienio politikos modus operandi.
Kol kas reikia pripažinti, kad naujųjų Lietuvos užsienio politikos lyderių autoritetas Europoje nėra toks stiprus. Nepadeda net ir prezidento šešėlis, nes pats Gitanas Nausėda per pirmąją kadenciją nepasirodė kuo nors daugiau nei solidus keliautojas į susitikimus ir apžvalgininkiškos pozicijos kartotojas.
Reikia pripažinti, kad visos prezidento iniciatyvos buvo arba pasiskolintos, arba pergromuluotos kaip bendros europinės idėjos. Asmeninės lyderystės ir iniciatyvų burti regiono ar viso žemyno lyderius kokiu nors klausimu, konkrečių strategijų ar planų nebūta ir dabar nežadama. Lietuva solidžiai dalyvauja, išklauso, pritaria, bet nebandydama bėgti traukinio priekyje, negali ir kelti savųjų tikslų įgyvendinimo vilties.
Taigi, racionalūs pragmatikai ateina su kitokios laikysenos pažadu, bet labai blankiais būsimų tikslų punktyrais. Ko sieksime iš Rytų partnerystės idėjos? Ar pripažinsime neteisėtą Sakartvelo valdžią ir neteisėtai išrinktą prezidentą? Ar palaikysime opozicines jėgas? Jei taip, kaip tai darysime ne rezoliucijų ar pasipiktinimų instrumentais?
Kaip padėsime Ukrainos narystės Europos Sąjungoje klausimu? Ir kaip paaiškinsime savo sprendimus, kurie suteikia galimybę verslams pelnytis iš karui naudojamos produkcijos eksporto į trečiąsias šalis, per kurias įvairios detalės ir instrumentai pasiekia Rusiją?
Kokia bus mūsų pozicija Jungtinių Amerikos Valstijų atžvilgiu, jei naujoji Donaldo Trumpo administracija pasiūlys Ukrainai nenaudingą kapituliacinio pobūdžio taikos planą? Ar pasmerksime? O gal nubėgsime iš paskos, bijodami dėl savo pačių likimo galios žaidėjų susitarimų pasaulyje?
Kaip užkirsime kelią Vengrijos ir Slovakijos sankcijų politikos Rusijai sabotažui? Ką darysime Rusijos teroristinių išpuolių prieš egzistenciškai svarbius energetikos objektus ir jungtis akivaizdoje?
Vertybininkų pozicija šiais klausimais kartais buvo beviltiškai drąsi, kartais neapdairi, kartais nepamatuota, bet bent jau aiški. O ką mums žada naujoji laikysena? Kur mūsų pragmatiškosios laikysenos žaidimų pabaigos ir naudos?
Reikia pripažinti, kad visos prezidento iniciatyvos buvo arba pasiskolintos, arba pergromuluotos kaip bendros europinės idėjos.
Kol kas galime konstatuoti, kad naujoji Lietuvos užsienio politikos laikysena bus tylesnė, atsargesnė, pagrįsta asmeniniais prezidento pokalbiais su keliais kitais regiono politiniais lyderiais, labiau sekanti iš paskos, nei lyderiaujanti.
Taip, tai reiškia mažiau rizikų ir mažiau galimybių nudegti, iššokus aukščiau savo svorio kategorijos ar susidūrus su nenumatytomis aplinkybėmis. Bet tai reiškia ir mažiau galimybių formuoti kitų valstybių nuomonę, mažiau vilčių pakeisti geopolitinę aplinką, mažiau variantų padėti toms tautoms, kurios vėluoja, bet nori žengti demokratijos keliu.
Daugelis apžvalgininkų choru sutaria, kad pastarieji keleri metai bus labai svarbūs geopolitinių lūžių ir bandymų išsaugoti savo įtakas kontekste. Autoritariniai režimai ir vietiniai radikalai meta iššūkį demokratijoms mūsų valstybių viduje. Verčia abejoti tarptautinių susitarimų, žmogaus teisių, laisvių idėjomis. Kas daugiau gali šioje situacijoje – vertybinis oportunizmas ar racionalus pragmatizmas? Atviras klausimas, kuris ne tik nesuvienys, bet ir sukels didesnių skirčių tolesnėse mūsų užsienio politikos diskusijose.
