Metų pabaigos visada užmeta sunkiai pakeliamą naštą – apibendrinti tai, kas jau įvyko, ir pasakyti ką nors prasmingo. Apžvalgininko dalia yra pabandyti nusakyti ne tik politinių procesų išvadas, bet ir vadovaujantis įžvalgomis ar intuicija nuspėti, kokia bendra skaitytojo jausena ir kokios sąvokos galėtų ją išreikšti. Šiemet aš pasirinkau galią ir laikinumą.
Pradėkime nuo galios. Šie metai pasaulio politinėje istorijoje išskirtiniai rinkimų skaičiumi. Teoriškai tai turėtų reikšti, kad šiemet pasaulis žengė dar vieną tvirtą žingsnį demokratijos įsigalėjimo link. Paradoksalu, bet rezultatai ir jų vertinimai rodo visiškai kitokį jausmą. Daugelis rinkimų ir po jų ėjusių procesų rodo ne tik rimtus iššūkius politinėms demokratijoms, bet ir pačiai demokratijos idėjai.
JAV rinkimus laimėjo lyderis ir jo vadovaujama politinė jėga, kuri abejingai žvelgia į demokratinius procesus jų pačių valstybėje, taip pat deklaruoja pragmatinių santykių svarbą formuojant užsienio politikos uždavinius.
Europos Sąjungoje vis didesnę įtaką įgauna vidinio skaldymo taktiką naudojantys lyderiai, tokie kaip Viktoras Orbanas ar Robertas Ficas.
Tuo metu tradicinėms demokratinėms partijoms vis didesnį spaudimą sudaro radikalūs politiniai judėjimai, vienijami nebe tradicinių ideologijų, o naujos postmodernios laikysenos. Tos laikysenos esmė – paimti valdžią ir sustabdyti pokyčius ar pakeisti tai, kas pasikeitę. Šį procesą formuojant dabartinę valdančiąją koaliciją pamatėme ir Lietuvoje. Principai ir vertybės pralaimėjo kovą prieš galios potencialą.
Nedrįsčiau sakyti, kad silpnėja demokratijos idėja, bet akivaizdu, kad vis labiau plinta požiūris, jog demokratija yra instrumentas siekti galios. O pasiekus savo tikslą kopėčias galima nustumti žemyn. Net jei manoma, kad galima šį pagrindą išsaugoti, jis pamažu ir pats ima slysti iš po kojų nieko nedarant ar nestabdant eižėjimo proceso.
Lietuvoje vis dar įprasta politiką suvokti kaip idėjų kovą, susitarimus, mainus, intrigas, institucijų veiklą, tam tikrą save reguliuojantį balansų žaidimą. Bet mes per mažai kreipiame dėmesį į galios sąvoką.
Per mažai dėmesio skiriama tam, kokią įtaką politikai daro atskirų asmenų valia siekti galios, ją kaupti, saugoti, bandyti bet kokiais būdais išlaikyti galios poziciją. Per mažai diskutuojame ir apie tai, kaip galia keičia asmenybes ir jų moralinius pasirinkimus, kokius saugiklius turime, kad visuomenė netaptų augančios atskirų asmenų galios įkaitais ar galios žaidimuose manipuliuojamomis figūrėlėmis.
Vakarų demokratijoms iššūkį meta ne tik politinių sistemų atotrūkis nuo tikrosios dalykų padėties, ne tik lyderystės stoka ar per lėti kaitos procesai. Iššūkis metamas ir paprasčiausiu viliojimu tuo, ką turi autoritarinių režimų lyderiai – galia kontroliuoti visų procesų eigą, kitų žmonių likimus, o svarbiausia – galimybe išsaugoti savo vietą galios pozicijoje.
Taip staiga kai kurie Europos lyderiai pradeda savo požiūriu panašėti nebe į visuomenių rinktus lyderius, o didžiuosius žaidėjus ir manipuliatorius, kokiais seniai tapo Vladimiras Putinas ar Xi Jinpingas.
Išbandymas galia yra vienas stipriausių žmogui pasiūlomų narkotikų. Ir jo poveikį galime suvokti mes visi. Suteikite paprasčiausiam žmogui mažiausios galios galimybę ir pamatysite akivaizdų pokytį.
Išbandymas galia yra vienas stipriausių žmogui pasiūlomų narkotikų.
Ar tai bus galia suteikti jums galimybę pasistatyti automobilį, pakabinti paltą, pajudėti eilėje, gauti konsultaciją ar tikėtis kokios nors menkos jums priklausančios paslaugos būtent šiuo metu – galios santykis gali pasirodyti net ir visiškose kasdienybės paraštėse. Galios jausmas užvaldo ir gali pakeisti ne tik atskiro asmens moralinius principus, bet ir visą tikrovės suvokimą.
Ką jau kalbėti apie galimybę atleisti, priimti į darbą, apdovanoti ar nubausti, kontroliuoti kitų žmonių gyvenimus, gauti informacijos ar ją teikti, formuoti ar keisti kitų nuomones. Tik politikoje pakelkime tai į visuomenių, jų institutų ir valstybių likimų lygį.
Šiemet pasaulyje atsirado dar daugiau galios žaidėjų ir dar labiau į šoną pasislinko tie, kurie jaučia ištikimybę galios balansavimo, jos perdavimo, atsakomybės ją naudojant, valdžios laikinumo idėjai.
Pratęskime apie laikinumą. Laikinumas neišvengiamai tampa šių laikų tendencija. Tai lemia ir didėjantis įvairių procesų greitis, ir augančios atskirų individų bei visuomenių galimybės keistis, progresuoti, judėti, neprisirišti prie įprastos erdvės ar laiko.
V. Putinas yra laikinas. Laikini yra kraugeriškiausi režimai. Laikinos yra stipriausios ekonomikos. Viskas yra laikina.
Kasmetinėse metų apžvalgose jau tampa įprasta stebėtis vasarį ar kovą nutikusiais dalykais kaip tokiais, kurie, rodos, nutiko prieš dešimtmetį. Kas dar šiemet prisimena Aleksejaus Navalno nužudymą kalėjime ar tai, kad Donaldas Trumas buvo pripažintas kaltu dėl 34 nusikalstamų veikų paperkant asmenis, kurie nutylėtų apie jį turimą kompromituojančią informaciją.
Laikinumas yra persmelkęs mus taip, kad verslo srityje metų įvykiu tampa gruodį padarytas „Teltonikos“ vadovo pareiškimas apie institucijų sukurtus trikdžius vystyti svarbų projektą.
Mums vis labiau svarbūs ir suvokiami atrodo kuo mažiau laike nutolę ir vis dar kažkur šalia tvyrantys įvykiai, nebesugebant sugaudyti įvairių kontekstų ir platesnių bei gilesnių juos jungiančių procesų, koncepcijų ir didžiųjų filosofinių idėjų.
Kita vertus, ši mūsų kasdienė laikinumo, neužtikrintumo, fragmentacijos ir segmentacijos jausena turi ir kitą, egzistenciškai žymiai gilesnę, pusę. Laikinumas slypi ir galios šešėlyje.
Didžiausią galią šiuo metu turintys ar dar tik jos siekiantys žmonės nuolat dreba dėl jos laikinumo fakto. Dėl galimybės, kad ši galia bet kada gali išsprūsti iš jų rankų, ir tas potencialaus praradimo jausmas veda link desperatiškų veiksmų – nuo vieno žmogaus absurdiško sprendimo pradėti invaziją į Ukrainą iki atskirų verslo magnatų sprendimų žengti į politiką ar rizikuoti vėl ir vėl, statant į pavojų ne tik savo sukurtą kapitalą, bet ir žmonijos likimą.
Didžiausią galią šiuo metu turintys ar dar tik jos siekiantys žmonės nuolat dreba dėl jos laikinumo fakto.
Laikinumas yra didžiausias galios priešas. Ar tai būtų paprastas laikinumo suvokimas, kuris ištinka mus praradus artimą žmogų, pačiam susirgus ar patekus į nevaldomas gyvenimo aplinkybes. Ar tai būtų palengva griūvančios politinės ar verslo imperijos gelbėjimas. Tik su pirmuoju gali susitaikyti suvokdamas savo egzistencinį laikinumą, o antrasis išmuša tau iš po kojų tvirtą galios ir kontrolės pažadą.
V. Putinas yra laikinas. Laikini yra kraugeriškiausi režimai. Laikinos yra stipriausios ekonomikos. Viskas yra laikina. Ir tai yra nenuginčijama tiesa kasdieniame mus įsukančiame galios žaidime.
Todėl galime sau palinkėti kitais metais dažniau susimąstyti apie savo turimas galias, ištikusias ar dar laukiančias laikinumo patirtis ir pasistengti būti atsakingesni bei geresni vieni kitiems pasaulyje, kuriame mažėja tvarkos ir saugumo, bet daugėja paprastų sprendimų vilionių ir garsių pažadų.
O apibendrinti šį komentarą paliksiu anglų poetui romantikui Percy Bysshe Shelley ir jo eilėraščiui apie smėlio užklotą didžiojo faraono Ramzio II statulą. Kaip ženklą, koks bendras mums laikinumas ir kaip greitai praeina net ir kažkieno dienoms neįveikiama galia.
Ateivis iš nežinomos šalies
Man pasakojo: – Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos tvyro,
Galva galiūno guli netolies,
Ir iš jo veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tartum šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – ir matai,
Kaip ją išreiškė meistras nemirtingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ – OZIMANDIJAS, RYTŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Visi šventai klausykit mano valios!“
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik liula smiltys po laukus tuščius.
(vertė Aleksys Churginas)
