Vienas grėsmingiausių visuomenės sunaikinimo scenarijų, kurį mums padovanojo 20 amžius, – melo tapimas tiesa. Jį geriausiai atpažįstame George‘o Orwello Tiesos ministerijos vaizdinyje. O kas, jei didžioji grėsmė yra ne pats pasaulio apvertimas aukštyn kojomis ir propagandinis melo vertimo tiesa triukas? Kas, jei didesnė grėsmė yra apatija tiesai?
Pastarąjį dešimtmetį žiniasklaidoje ir akademiniuose tekstuose išpopuliarėjęs terminas post-truth, tiesiogiai verčiant aiškintinas kaip laikmetis ar būklė po tiesos, praėjusią savaitę įgavo naujų atspalvių.
Reaguodamas į politinės galios pokyčius JAV, „Facebook“ įkūrėjas, dabar „Meta“ vadinamos korporacijos vadovas Markas Zuckerbergas paskelbė, kad jo vadovaujamuose socialiniuose tinkluose bus „atsisakoma cenzūros“. Iš pradžių JAV, bet vėliau tikriausiai ir kitose valstybėse bus atsisakoma faktų tikrinimo funkcijos ir traukiamasi nuo bendradarbiavimo su profesionaliais žurnalistais.
Paprastai sakant, M. Zuckerbergas žengia šiuo metu įtakingiausio pasaulio oligarcho Elono Musko keliu, kai šis įsigijęs socialinį tinklą „Twitter“ pervadino šį į „X“ ir paskelbė „kovą su žodžio laisvės suvaržymais“. Per mažiau nei metus vienas patikimiausių socialinių tinklų tapo sąmokslo teorijų, melagienų ir algoritmų specifiškai palaikomų būtent E. Muskui patinkančių radikalių politinių jėgų sklaidos vieta.
Paprastai sakant, M. Zuckerbergas žengia šiuo metu įtakingiausio pasaulio oligarcho Elono Musko keliu, kai šis įsigijęs socialinį tinklą „Twitter“ pervadino šį į „X“ ir paskelbė „kovą su žodžio laisvės suvaržymais“.
COVID-19 pandemijos metu ypač ryškiai išsiskleidusi ir prie aiškesnio informacinio lauko prisidėjusi faktų tikrinimo funkcija gavo rimtų iššūkių Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje. O dabar, panašu, bus galutinai pribaigta M. Zuckerbergo vilties įšokti į benuriedantį išrinktojo prezidento Donaldo Trumpo ir jo pasaulėžiūros gerbėjų traukinį.
Situacija gal ir nebūtų verta tiek dramos, jei ne faktas, kad didieji socialiniai tinklai ne tik užima milžinišką viešos informacijos sklaidos dalį šiuolaikiniame pasaulyje, bet ir pamažu perima žiniasklaidos funkcijas ar bent jau pririša prie savęs žiniasklaidos priemones, padarydamas priklausomas nuo savo algoritmų veiklos.
Dar prieš dešimtmetį socialiniai tinklai bandydavo vilioti žiniasklaidos priemones glaudesniam bendradarbiavimui, dalinantis turiniu ir auditorijos dalimis, o dabar žiniasklaidai būtų itin sunku funkcionuoti, tarkime, protestuojant ir atsisakant savo socialinių tinklų paskyrų komunikacijos ir papildomų peržiūrų, kurias generuoja šios platformos. Būtent šiame kontekste pasaulis po tiesos įgavo naują lygmenį – pasaulis po faktų.
Nenuostabu, kad dėl „cenzūros panaikinimo“ labiausiai džiaugiasi tie, kurie cenzūra vadino bet kokius bandymus įvesti daugiau tikrumo ir atsakomybės socialinių tinklų diskusijose ir platinant informaciją. Net ir nedideli faktų tikrinimo šliuzai užkirsdavo kelius grėsmingos dezinformacijos sklaidai. Dabar socialinių tinklų ekosistemoje viskas stos į lygiavertes pozicijas.
Nenuostabu, kad dėl „cenzūros panaikinimo“ labiausiai džiaugiasi tie, kurie cenzūra vadino bet kokius bandymus įvesti daugiau tikrumo ir atsakomybės socialinių tinklų diskusijose ir platinant informaciją.
Kodėl faktų tikrinimas ir atranka tokie svarbūs? Faktai yra teiginiai apie tokį pasaulį, koks jis yra. Jie turi turėti racionalų arba empirinį (proto ar patirties) pagrindimą ir argumentavimą. Nesutariant dėl esminių teiginių, kuriais nusakome tam tikrų dalykų ar reiškinių tikrumą, beveik visos diskusijos ir ginčai netenka prasmės.
Keli primityvūs pavyzdžiai. Tarkime turime du skirtingus teiginius: „Rusija pradėjo karą Ukrainoje“ ir „Ukraina pradėjo karą Rusijoje“. Jei, nepaisydami visų turimų empirinių duomenų, vaizdo medžiagos, liudijimų, palydovų informacijos, primityviausių loginių sprendinių, staiga nutarsime, kad ne Rusija 2022-ųjų vasario 24-ąją įsiveržė į Ukrainos teritoriją ir pradėjo plataus masto karinę invaziją, o dėl kažkokių priežasčių Ukraina atakavo Rusiją. Kaip toks dviejų teiginių sugretinimas ir jų abiejų pavertimas faktais arba jų faktiškumo tikrinimo atsisakymas pakeis mūsų diskusijas?
Kaip bus galima racionali diskusija, jei faktais laikysime ir teiginį, kad „žmogaus veikla per pastarąjį šimtmetį prisidėjo prie klimato kaitos procesų ir ekosistemų nykimo“, ir tai, kad „už mano lango yra sniego, tad bendra metinė temperatūra Žemėje nekyla“?
Melas viešojoje erdvėje nėra toks pavojingas kaip melo problemos eliminavimas.
Socialinių tinklų įtaka, besiplečiančios jų vadovų politinės ambicijos ir lygiagrečiai mažėjanti mokslo institucijų, politinių institucijų, kompetencijos kriterijaus galia turėtų kelti rimtą nerimą. Ne todėl, kad melas, pasinaudojant greitomis ir nekontroliuojamomis sklaidos priemonėmis, lengvai tampa tiesa. O todėl, kad tokia būklė apskritai kelia apatiją tiesos klausimui.
Avangardinis amerikiečių komikas Dougas Stanhope‘as paskutiniame savo pasirodyme pasakoja apie pokalbį su gera drauge, į sąmokslo teorijas pastaraisiais metais visiškai panirusia Roseanne Barr. Po bendro laidos įrašo D. Stanhope‘as jos nuoširdžiai paklausė, ar ši tikrai tikinti „pasaulį užvaldžiusiu pedofilų elitu“, „driežažmogiais“ ir kitomis populiariomis fikcijomis. R. Barr nuoširdžiai pripažino, kad nebežino, kas yra tikra, ir čia pat pridūrė: „Žinai, kas yra baisiausia? Kaip pasaulyje be tiesos gali užsiimti komedija?“
Šis retorinis klausimas turėtų persmelkti ir viešąją erdvę, iš kurios bandoma eliminuoti faktų tikrinimo, tiesos paieškos ir nuoširdžios diskusijos vertybes. Prisidengiant žodžio laisve ar kova su cenzūra vykdoma tai, ką Hannah Arendt yra įvardijusi defaktualizacija.
Melas viešojoje erdvėje nėra toks pavojingas kaip melo problemos eliminavimas. Kai suprantame, atpažįstame ką nors meluojant, šis atpažinimas jau savaime nurodo, kad tiesos faktorius dar egzistuoja. Kad už pasakytos netiesos glūdi faktiškai tikslūs teiginiai.
Bet jei visa viešoji erdvė staiga pradedama konstruoti metodais, kurie panaikina tiesos funkciją ir sulygina visus teiginius ir jų vertes, tai žengiame į netikrumo ir hiperaktyvios komunikacinės sklaidos erą. Erą, kurioje laimėti galės tie, kurie valdo algoritmus, gausiausiai, be atvangos atakuoja savo turiniu arba geriausiai manipuliuoja sutrikusių visuomenių emocijomis.
