1 032. Tiek dienų praėjo nuo plataus masto Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Po viso šio laiko vis dar stringame diskusijose, koks galėtų būti mūsų santykis su rusų kultūra. Vis iš naujo bandoma įteigti, kai tai viena didžiųjų Europos ir net pasaulio kultūrų, deklaruojama jos neišvengiamybė. Tad kas blogai su rusų kultūra ir su mūsų žmonėmis, norinčiais atskirti ją nuo karo?
Naujai paskirtas kultūros ministras Šarūnas Birutis atgaivino viešą diskusiją apie mūsų santykį su rusų kultūra. Ši diskusija gal ir nebūtų tokia skausminga, jei joje neatsivertų daug gilių mūsų pačių visuomenės istorinių ir psichologinių žaizdų, paliktų okupacijos laikmečio, moderniosios propagandos ir nenoro permąstyti kai kurių naratyvų dabarties įvykių kontekste.
Visų pirma, derėtų pabrėžti, kad ministro Š. Biručio pozicija nėra politiškai prorusiška. Visuose pasisakymuose jis gana aiškiai išsako būtinybę priešintis Kremliaus propagandai, rodo bent jau teorinį supratimą apie tai, kad Putino Rusija kultūrą pavertusi ginklu ir poveikio instrumentu.
Pabrėžus tai, reikia pripažinti ir kitą dalyką, – ministro pozicija kultūros klausimu yra primityvi ir nejautri, neatsižvelgianti į platų kultūros vaidmenį formuojant visuomenės požiūrį į dabarties įvykius. O girdint tai, kokius rusų kultūros veikėjus mini ministras ir jo partijos kolegos, dalyvaujantys Seimo Kultūros komiteto veikloje, atrodo, kad jų požiūris į rusišką kultūrą yra sovietinės ideologijos formavimo produktas, iš kurio iki šiol nepasistengta išaugti.
Visų pirma, derėtų pabrėžti, kad ministro Š. Biručio pozicija nėra politiškai prorusiška.
„Rusų kultūra ir menas yra neatsiejama pasaulinės kultūros dalis. Genialūs rašytojai Tolstojus, Dostojevskis, Čechovas, kompozitoriai Čaikovskis ar Rachmaninovas, dailininkai Kandinskis ir Malevičius – ar galime jų kūrybą ignoruoti? Ar norėtume užmiršti Marką Šagalą, kurio darbai atspindi ne tik rusų, bet ir visos Europos kultūros sąveiką?“, – socialiniuose tinkluose rašo LSDP kultūros politikos atstovų Seime kuruojamas puslapis „Kultūra mus sujungia ir stiprina“.
Kyjive gimęs lenkas Kazimiras Malevičius čia patenka į rusų kultūros lauką. Ten pat įtraukiamas ir Vitebske augęs ir Paryžiuje išsiskleidęs litvakas Marcas Chagallas. LDK rusėnų žemių palikuoniai, augę okupuotose Rusijos imperijose teritorijose, kurios vėliau tapo Baltarusia ir Ukraina, priskiriami Maskvos rusų erdvei ir imperiniam rusiškajam „didžiosios rusų kultūros“ naratyvui.
Tą patį rinkinį savo kalbose mini ir ministras Š. Birutis. LRT laidoje „Radijo ringas“ (tema „Ar reikia boikotuoti rusų kultūrą?“) jis teigia, kad namie klauso Piotro Čaikovskio muzikos ir tai jam nė kiek nekenkia.
„P. Čaikovskio aš tikrai klausau, nuo to nepasidarau mažesnis Lietuvos ar net Ukrainos palaikytojas. Tikrai manęs nepaveikia ir aš norėčiau, kad ir visų taip nepaveiktų“, – laidoje kalba ministras.
Vienas mėgstamiausių muzikos kūrinių man ilgą laiką buvo melancholiškoji P. Čaikovskio barkarolė, skirta birželiui. Kūrinys, kuris galėjo pajudinti akmeninę širdį ir net sugraudinti, klausantis žvaigždėtą birželio naktį ar mąstant apie žmogaus egzistencijos trapumą. Bet po 2022 m. vasario 24 d. nebegaliu klausyti šio kūrinio nesusimąstydamas apie Bučos žudynes, vaikų darželių, ligoninių, civilių gyventojų namų atakavimus raketomis Ukrainos miestuose. Negaliu klausyti P. Čaikovskio, nes kaip rusų kultūros dalis jis tapo garso takeliu tam, kas dabar vyksta Rusijoje, tam priešinantis tik mažai rusų tautos daliai.
Taip pat bandžiau paimti į rankas Fiodoro Dostojevskio „Užrašus iš pogrindžio“ ar jo Europos kelionių dienoraščius ir niekaip negalėjau skaityti nematydamas užuominų į rusiškoje kultūroje sudaigstytas šovinizmo siūles.
Kaip galima mėgautis istorine rusų kultūra nematant, nejaučiant, neišgyvenant to, ko link atvedė ši kultūros istorija? Kodėl renkamės matyti gražiąją jos dalį? Kodėl neimame į rankas Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelago“ arba modernesnės Vladimiro Sorokino „Opričniko dienos“? Kodėl neskaitome apie Michailo Bulgakovo arba absurdo meistro Daniilo Charmso likimus? Kur šiame sąraše Boriso Pasternako istorija? Kur pasakojimai apie Aną Achmatovą ir jos artimųjų likimą?
F. Dostojevskis, Levas Tolstojus ar P. Čaikovskis – puikūs vardai tiems, kurie nori normalizuoti ar neutralizuoti rusiškąją kultūrą. Jie mums turėtų pasakyti: Rusija ne tokia. O gal imkime ir paskaitykime, pažiūrėkime, paklausykime tų autorių, kurie ištrūko iš pūvančios, mirštančios ir kitus išžudyti siekiančios imperijos, ir kurie skelbia: mūsų kultūra yra šūdo krūva, o mes esame traumuota ir pavergta visuomenė.
Kaip jūs galite klausyti P. Čaikovskio ir nematyti to, kas dedasi čia pat, iš esmės mūsų kaimynystėje, ir ką tie, kurie dangstosi rusų kultūros didybės skraiste, žada iškrėsti ir pas mus?
Kaip jūs galite klausyti P. Čaikovskio ir nematyti to, kas dedasi čia pat, iš esmės mūsų kaimynystėje, ir ką tie, kurie dangstosi rusų kultūros didybės skraiste, žada iškrėsti ir pas mus? Kaip galima skaityti vadinamuosius klasikus ir nustumti į šoną tuos, kurie kentėjo ir žuvo dėl Rusijos politinės ekspansijos, imperinių ambicijų, maniakų šios valstybės valdžios vertikalės aukštumoje?
Rusų kultūroje yra nemažai vertų dėmesio dalykų, bet šiuo metu į ją negalima žvelgti paprastu žvilgsniu. Arba turime pagerbti tuos, kurie bent jau bandė mus perspėti, ką ši kultūra sėja ir ką ji atneš pasauliui, tuos, kurie konstatavo jos kraugerišką tikrovę, arba bent jau neapsimetinėti, kad už dabartinio žudikiško fasado slypi didi dvasia.
Rusų kultūra (kaip ir tauta) yra gilioje nuodėmėje, vienintelė galimybė grįžti į normalybę – išpažinti savo istorines klaidas ir kaltes. Įvertinti tai, kiek daug kraujo pralieta užsimetus didžiosios kultūros, civilizacijos ir imperijos apsiaustą. Kiek daug pavogta, pasisavinta, išprievartauta, kiek daug meluota ir nutylėta.
Tie, kurie gebės tai padaryti, taps naujaisiais Rusijos kultūros šviesuliais. Noriu tikėti, kad tokių bus. Bet kol stebime Ukrainos tautos naikinimą, išjunkime P. Čaikovskį ir užverskime F. Dostojevskį. Iš natų sąsiuvinių ir prirašytų lapų laša svetimas kraujas.
