Lietuvos ir Lenkijos naujausiųjų laikų santykių kalendoriuje lapkričio 11-oji yra viena iš nedaugelio datų, kai galima rasti tam tikrą bendrą Abiejų Tautų politinį vardiklį.
Viena vertus, 1918 m. lapkričio 11 d. valstybininkas socialistas Józefas Klemensas Piłsudskis po daugiau nei metus Magdeburge trukusio įkalinimo grįžo į Varšuvą ir buvo paskelbtas aukščiausiu nacionalinės valstybės civiliniu-kariniu pareigūnu – Lenkijos valstybės viršininku. De facto su beveik diktatoriaus įgaliojimais. Taip prasidėjo modernios tautinės Lenkijos valstybės faktinis atkūrimas ir permaininga jos istorija.
Tokį pasitikėjimą ir garbę J. Piłsudskis pelnė neatsitiktinai. Iš senos žemaičių-lietuvių bajorų giminės kilęs lenkų nacionalinis veikėjas baigiantis Didžiajam karui (1914–1918) jau turėjo ilgą nuopelnų sąrašą. Lenkijoje ir už jos ribų garsėjo kaip bebaimis lenkų revoliucionierius, nepailstantis kovotojas prieš Rusijos imperiją, lenkiškų legionų kūrėjas ir principingas valstybininkas. Savotiškas Žalgirio mūšį laimėjusio karaliaus Jogailos modernus prototipas, kuris lenkų tautos dabar buvo pašauktas laimėti antrąjį Žalgirį, gal dar svarbesnį už pirmąjį. Nes pirmasis tik pašalino germanų grėsmę Lenkijai, o antrasis jau tuėjo atkurti Lenkiją.
1919–1936 m. lapkričio 11-oji Varšuvoje išimtinai buvo minima kaip karinė šventė. Tačiau sanacinio režimo pabaigoje, 1937-ųjų balandį, Lapkričio 11-oji jau oficialiai paskelbta Lenkijos Nepriklausomybės diena. Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijai tapus Sovietų Sąjungos (SSRS) politiniu satelitu – Liaudies Lenkija – ši diena iš švenčių sąrašo buvo išbraukta ir vėl į jį įrašyta tik 1989-aisiais, kai byrant SSRS lenkų tauta vėl susigrąžino visavertį suverenitetą ir valstybingumą.
Pažymėtina, kad šių laikų moderni Lenkija, skirtingai nuo Lietuvos, jokio Nepriklausomybės pareiškimo, nutarimo ar akto neturi. Varšuva laikosi koncepto, kad 1791-ųjų Gegužės 3-iosios Konstitucija (originale – Ustawa Rządowa / Valdymo įstatymas) ir yra ta istorinė riba ir data, kai formaliai de jure pradėjo egzistuoti moderni unitarinė tautinės Lenkijos valstybė.
Kita vertus, 1918 m. lapkričio 11-oji reikšminga ir Lietuvai. Būtent tos dienos popietę Lietuvos Valstybės Taryba, diriguojama pirmininko Antano Smetonos, Vilniuje patvirtino pirmąją nepriklausomos Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Jos vadovu tapo 1812 m. Napoleono žygio į Maskvą dalyvio, leitenanto, prancūzų bajoro proproanūkis, istorijos profesorius Augustinas Voldemaras. Taigi lapkričio 11-oji beveik vienodai svarbi lietuvių ir lenkų istorinei atminčiai, nes būtent tą dieną Varšuvoje prasideda faktinis Lenkijos atkūrimas, o Vilniuje – Lietuvos.
Pažymėtina, kad šių laikų moderni Lenkija, skirtingai nuo Lietuvos, jokio Nepriklausomybės pareiškimo, nutarimo ar akto neturi.
Iškart galima konstatuoti, kad tiedu istoriniai procesai nebuvo nei vienasvoriai, nei vienareikšmiai. Lenkų dvasinis ir intelektualinis, istorinis ir organizacinis, geopolitinis, demografinis ir materialinis potencialas buvo nepalyginamai didesnis nei Lietuvos. Negana to, modernusis lenkų politinis-kultūrinis elitas lietuvius ir Lietuvą matė ir traktavo 1791-ųjų Gegužės 3-iosios Konstitucijos rėmuose. Tai buvo problema, nes tiek 1917-ųjų gruodžio 11-osios Lietuvos tarybos Pareiškimas, tiek 1918-ųjų Vasario 16-osios Nutarimas (Aktas) skelbė, kad atsikurianti Lietuvos valstybė nutraukia visus kada nors buvusius valstybinius ryšius su kitomis tautomis.
Kitaip tariant, kai lenkai realiai rūpinosi 18 a. gale sugriautos istorinės Lenkijos atkūrimu ir jos juridiniu tęstinumu, modernieji lietuviai deklaruodami „atkūrimą“ iš esmės siekė ne atkūrimo, o modernios tautinės Lietuvos valstybės sukūrimo. Taip ties Lietuvos ir Lenkijos siena istorinė teisė susikirto su modernia tautos apsisprendimo teise.
Realiai prof. A. Voldemaro vyriausybė darbą Vilniuje pradėjo dar lapkričio 9 d., kai įvyko pirmas jos posėdis. Tądien pradėti rikiuoti ir būsimieji pirmo laikinojo Kabineto darbai. Skirtingai nei 1990-ųjų kovą, kai atsikurianti Lietuva iš esmės nominaliai turėjo visą būsimos valdžios piramidę, struktūrą ir kevalus – LTSR ministerijas, prokuratūrą, teismus, jų pastatus ir biurokratinius aparatus, kuriuos reikėjo užpildyti tik nauju turiniu (patikimais pareigūnais ar tarnautojais), 1918-ųjų lapkritį nebuvo nieko. Praktiškai reikėjo pradėti nuo nulio: lietuviškos valdžios aparato struktūrinio kūrimo; patalpų ministerijoms, departamentams, teismams paieškų; valstybės biurokratinio aparato suformavimo; savivaldos organų kūrimo; santykių su Lietuvą okupuojančia Vokietija nustatymo ir realios valdžios iš jos perėmimo.
Pirma lietuviška vyriausybė Vilniuje, vadovaujama istoriko A. Voldemaro, gyvavo apie pusantro mėnesio. Per tą laiką, nežiūrint vokiečių okupacinės valdžios trukdymų, pradėti formuoti valstybės institutų pamatai ir kontūrai: ministerijos ir departamentai; padėta teisinė bazė Vilniaus universiteto atkūrimui; pradėtas Lietuvos kariuomenės formavimas, Vilniuje – lietuviška milicija. Itin svarbu, kad šiuo laikotarpiu prie lietuviško valstybinio darbo pagaliau pavyko pritraukti litvakus ir gudus: į Lietuvos tarybą buvo kooptuoti jų atstovai, o Vyriausybėje atsirado papildomi du postai: ministras be portfelio žydų reikalams ir ministras be portfelio gudų reikalams.
Tiesa, pirmieji iškart pareikalavo „tautiniai personalinės autonomijos“ ir pasisakė už Lietuvą „su Minsku“, o antrieji deklaravo esntys „socialistai <...> beturčiai“, kuriems taip pat būtinai reikalinga „tautinė personalinė autonomija“ ir dar „socialinė <...> tautinė programa“.
Bandyta stabdyti vokiečių okupacinės valdžios vykdomą krašto ekonominį plėšimą: masišką miškų kirtimą ir išvežimą, geležinkelių, dar likusių gamyklų, spaustuvių įrangos išvežimą, maisto produktų rekvizijas ir t. t. Tiesa, pastarasis darbas buvo itin jautrus, nes Vokietija tuo pat metu buvo vienintelis lietuviško valstybingumo tarptautinis geopolitinis ramstis ir finansinis donoras. Jokia kita Europos ir pasaulio valstybė 1918 m. pab. – 1919 m. pirmoje pusėje tarptautiniu mastu nepripažintai šaliai jokios finansinės paskolos nežadėjo ir duoti nesutiko.
Jokia kita Europos ir pasaulio valstybė 1918 m. pab. – 1919 m. pirmoje pusėje tarptautiniu mastu nepripažintai šaliai jokios finansinės paskolos nežadėjo ir duoti nesutiko.
Nesutiko ne vien dėl juridinių dalykų, bet ir dėl faktinės padėties Lietuvoje. Atskirą nuo Lenkijos valstybingumą deklaruojančios Lietuvos klausimas iki pat 1919 m. vėlyvo pavasario iš esmės skendėjo miglose. 1919 m. žiemą–pavasarį padėtis buvo tiek kritinė, kad Lietuvos antra Laikinoji vyriausybė, vadovaujama masono-socialisto advokato Mykolo Sleževičiaus, dukart prašė britų imperijos protektorato. Tas faktas daug pasako ne tik apie lietuvių socialistus, bet ir apie britų imperiją.
1918-ųjų pabaigoje – 1919-ųjų pirmoje pusėje skirtingai susiklostė Lietuvos ir Lenkijos geopolitinė padėtis. Daug didesnei ir Vakaruose įtakingesnei Lenkijai labai greitai pavyko nusimesti karą pralaimėjusios Vokietijos okupacinę naštą. Todėl jau 1919 m. pradžioje Lenkijoje įvyko Steigiamojo Seimo rinkimai. Šalis gavo progą sukti parlamentinės demokratijos keliu. Tiesa, Lenkijai vis dar kovojant su išorės priešais dėl sienų, valdžią Lenkijoje iki pat 1922-ųjų iš esmės dalijosi Seimas ir Valstybės viršininkas.
Lietuvoje reikalai klostėsi liūdniau. Susitaikęs su pasitraukimu iš Lenkijos, Lietuvos palikti Berlynas neskubėjo. Praktiškai pilna vokiečių karinė-politinė kontrolė Lietuvoje tęsėsi iki 1919 m. kovo pabaigos. Negana to, 1919 m. pirmomis sausio dienomis prasidėjus bolševikinės Rusijos invazijai į Lietuvą, Vokietijos veiksnys Lietuvos valstybingumui tapo lemiamas. Iki tol griežtai blokavusi Lietuvos kariuomenės kūrimą, dabar pati Vokietija Prancūzijos-Anglijos Antantės (sąjungos) įsakymu privalėjo stabdyti bolševikų veržimąsį Lietuvon. Žinia, ne už dyką.
Kad vokiečiai Lietuvą gintų, reikėjo mokėti: 4–6 ostmarkes kareiviui už dieną. 1919 m. pavasarį Lietuvos vyriausybė tam tikslui samdė 16–20 tūkst. saksų savanorių. Jie iš pradžių laikė frontą su bolševikais, o nuo vasario vidurio jau ir stūmė bolševikus iš Lietuvos. Kaip jau minėta, Vokietija tada buvo vienintelis užsienio finansinis donoras, kuris 1918ؘ–1919 m. sandūroje sutiko niekieno nepripažintai Smetonos-Voldemaro vyriausybei skirti šimtamilijoninę ostmarkių paskolą.
Tų įvykių liudininkas – Lietuvos lenkas ir patriotas, socialistas Vilniaus advokatas Mykolas Römeris – būsimasis VDU konstitucinės teisės profesorius, Lietuvos atstovas Tarptautiniame Teisingumo Teisme Hagoje, o nuo 1928 m. ir smetoninės Lietuvos Valstybės Tarybos narys – 1919 m. pirmomis kovo dienomis dienoraštyje apie Lietuvos padėtį ir ateitį mąstė taip: „Valdant vokiečių remiamai Lietuvos tarybai Kaunas tebėra vokiečių rankose. Vyriausybei vadovauja Mykolas Sleževičius. Padedant vokiečių okupacinei administracijai Lietuvos tarybos valdžia apima bolševikų neokupuotą Kauno gubernijos dalį ir tęsiasi iki Suvalkų gubernijos šiaurinės dalies. <...>
Dabar yra dvi Lietuvos: viena – buržuazinė ir nacionalistinė Lietuva, besiremianti ryšiu su Vokietija, remiama vokiečių ginklų ir pinigų, beviltiškai prisirišusi prie bankrutuojančios Vokietijos. Nes, deja, yra remiama tik Vokietijos politikos, o savo jėgų ir išteklių neturi. <...> Jai iš Rytų priešinasi komunistinė Lietuva, valdoma bolševikinės Rusijos. O pietuose ji turi kaimynę Lenkiją, kuri trokšta viršenybės prieš Lietuvą ir jos žemių, kurias Lietuva mato kaip savo. <...>
Antroji Lietuva yra bolševikinė Lietuva – Sovietų Lietuvos Respublika, susijungusi su Sovietų bolševikine Rusija, paremta Rusijos bolševikų ranka. Abi šios Lietuvos nėra nepriklausomos; abi skolinasi sau galią iš svetimų rankų, abi įvelia Lietuvą į užsienio politines intrigas.“ Tokioje situacijoje, M. Römerio nuomone, bene geriausia išeitis būtų Lietuvos lenkų organizuota Lietuva, tai yra „Lenkijai pavaldi Lietuva“.
1919 m. lapkritį–gruodžio pirmoje pusėje ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras prof. A. Voldemaras, matydamas realią nacionalinę padėtį Vilniuje ir prietryčių Lietuvoje, Kabineto nariams mažiausiai triskart valstybę siūlė kurti ne vien ant tautinių pamatų, bet ir integruojant tautines mažumas – gudus, lenkus, žydus, rusus, t. y. pilietiniais principais. Tačiau dauguma ministrų buvo linkę pasitikėti tik „savo žmonėmis“, į sostinę pasikviestais iš Kauno Lietuvos. Padėtis šiuo klausimu nepasikeitė ir 1918-ųjų Kalėdų antrą dieną, kai darbą Vilniuje pradėjo antra Laikinoji vyriausybė, vadovaujama masono ir socialisto, advokato Mykolo Sleževičiaus, kurioje ministrų daugumą jau sudarė ne konservatoriai iš Tautos pažangos ir krikdemų partijų, bet socialdemokratai-socialistai ir nepartiniai liberalai.
Galima sakyti, kad tądien Vilnius ir Varšuva turėjo progą, daug ir didelių vilčių ne tik sukurti nepriklausomas valstybes, bet ir padorius, normalius tarpusavio santykius.
Dėl tokio M. Sleževičiaus Kabineto politinio nusistatymo 1918 m. gruodžio pabaigoje sostinėje nepavyko nei sukurti lietuviškos milicijos, į kurią siūlėsi vietinis žydų jaunimas, nei perimti Vilniaus geležinkelio mazgo, nes „patikimų“ geležinkeliečių lietuvių tiesiog buvo per mažai. Galų gale M. Sleževičiaus Kabineto negebėjimas megzti dialogo su vietos lenkais lėmė ir tai, kad 1919 m. sausio 4–6 d. bolševikamas puolant Vilnių jį ginti bandė vien lenkų savanoriai. Nes lietuviška vyriausybė jau buvo pasitraukusi / pabėgusi į Kauną.
Įdomu tai, kad 1918 m. gruodžio 31 d. posėdyje M. Sleževičiaus vyriausybė Vilniuje „bent simboliškai“ buvo nusprendusi bolševikams pasipriešinti. Tą simbolinį pasipriešinimą turėjo realizuoti generolas Galvydis-Bikauskas ir karininkas Kazys Škirpa su keliomis šimtinėmis lietuvių savanorių. Tačiau dėl neaiškių aplinkybių jie įsakymo neįvykdė ir iš Vilniaus pasitraukė dar iki pasirodant bolševikams. Tokia įvykių padėtis ženkliai nulėmė ne tik vėlesnius lietuvių ir lenkų santykius, bet ir Lietuvos sostinės likimą.
Baigiant norisi akcentuoti tik vieną dalyką: Lapkričio 11-oji reikšminga ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai. Galima sakyti, kad tądien Vilnius ir Varšuva turėjo progą, daug ir didelių vilčių ne tik sukurti nepriklausomas valstybes, bet ir padorius, normalius tarpusavio santykius. Apibendrintai vertinant galima sakyti, kad prof. A. Voldemaras buvo savotiškas naujųjų laikų žmogus, pasisakęs už modernią tautinę Lietuvą ir suvaldytą nacionalizmą. Tuo tarpu jau lenkišką politinę tapatybę pasirinkęs žemaitis-lietuvis ir bajoras-socialistas J. Piłsudskis buvo klasikinis senosios Rzczepospolitos sūnus, siekęs atkurti istorinę „senąją gerąją“ Lenkiją.
