Koalicija yra, o antisemitizmo joje nebuvo, nėra ir nebus. Taškas. Dėl to kilusį gaisrą naujoji valdžia užgesino savitai. Įtraukė į koalicinę sutartį papildomą punktą apie kovą su neapykantos kurstymu. Prieš tai dar ir socialdemokratai, ir neapykantos žiežirbas skeliantis Remigijus Žemaitaitis išplatino po pranešimą, kurie turi šį tą bendra.
Socialdemokratai smerkia antisemitizmą visoje planetoje, išskyrus tą, kurį laiko savo kišenėje, nes jo nėra, nebuvo ir nebus.
Taip nėra ir niekuomet nebuvo, sako „Nemuno aušros“ vadas R. Žemaitaitis laiške Lietuvoje dirbantiems kitų valstybių ambasadoriams. Tai oponentai kalti, kad šis staigiai surėdytas politinis darinys tapo antisemitizmo sinonimu.
Pagal šią logiką, ambasadoriai girdi ir skaito tik tai, ką teikia R. Žemaitaičio oponentai. Dėl to yra suklaidinti. Kaip ir Konstitucinis Teismas bei prezidentai.
Visi, kas buvo suklaidinti kartu su ambasadoriais, dabar turėtų patikėti, kad „viešai išsakyta kritika, palaikyta antisemitizmo apraiška, iš tiesų buvo nukreipta ne prieš žydų tautą, o prieš Izraelio veiksmus Palestinoje“.
Galbūt, jeigu toks ar panašus laiškas būtų atsiradęs iš karto, kai pasigirdo pirmasis skambutis, gal ir būtų tikinčiųjų jo nuoširdumu. Jeigu tuo pat metu būtų nutrauktos žeminančio ir skaldančio turinio tirados. Taip neatsitiko. Atsitiko priešingai, pagal principą – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.
R. Žemaitaitis tikina ne kartą įvairiais būdais atsiprašęs. Jeigu kur kamputyje ko nors ir atsiprašė, to nebuvo girdėti. Neatsiprašė net ir dabar, kai padai ėmė svilti.
Kai žmonės atsiprašo, jie sako paprastą dalyką: atsiprašau, suklydau. Tuo tarpu naujoji valdžios „žvaigždė“ atsiprašo ne už savo žodžių srautus, o už politinius oponentus, už tai, kad jie neteisingai kritikavo – štai tokiu būdu ir buvo įžeisti žydų tautybės žmones.
Atsiprašyti – ne šios valdžios mada. To taip pat nebuvo, nėra ir tikriausiai nebus. Tai dar vienas partnerių naujoje valdžioje bendrumas. Pirmasis – nematyti to, ko matyti nenori.
Žinutė maždaug tokia: „Nemuno aušra“ tyra ir nekalta, velnias gyvena opozicijoje. Koalicinę apsaugą užsitikrinęs R. Žemaitaitis daro, kas trenkia į smegenis. Kitų reikalas tylėti – naujo aušrininko pasaulyje kritiškas žodis yra maištas, kuris skatina neapykantą ir dergia Lietuvą. Arba arogancija.
Geriausia, ką galėtų padaryti šis žmogus kartu su savo būriu, atėjusiu paimti valdžios, nesvarbu, kokiu būdu, tai – nutilti.
Paskutiniai jo žodžiai prieš tylos įžadą turėtų būti – atsisakau dalyvauti valdžioje. Jeigu ne dėl valstybės interesų, tai bent dėl savo kailio.
Tai nebenutrintų tos dėmės, kuria ištepliota Lietuva. Bet bent jau nedidintų.
Jeigu šis skubiai sušauktos politinės grupuotės vadas iš tiesų sistemiškai vis nepataiko pasakyti to, ką norėtų pasakyti, išsigelbėjimo variantų nėra daug.
Saugiausias – savanoriškai užsidaryti į raiškaus kalbėjimo ir savitvardos ugdymo stovyklą, nelaukiant, kol tradicine pataisų stovykla pasirūpins kiti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
