Tarp pažadų, dalytų per rinkimų kampaniją, buvo vienas visai kitoks. Ypatingas. Giliai kritęs į klausančiųjų širdis. Ne apie reformas, didesnes algas, pensijas, išmokas. Ne apie eiles gydymo įstaigose ar mokyklas. Ir net ne apie gynybą. Toks strateginis, atnešęs socialdemokratams ir jų satelitams daugybę balsų, o gal net įpūtęs per šalį nuvilnijusią „raudonąją“ bangą.
Ne, tai ne socialdemokratų lyderės Vilijos Blinkevičiūtės įmantriai sumontuota žinia imtis Vyriausybės vadovės misijos. Ji taip pat buvo svarbi. Svarbi lygiai tiek, kiek socialdemokratai papilkėja be Vilijos veido, kuriame svarbiausią vaidmenį atlieka tobulai išmiklintas liežuvis. Bet šalia šios žinios keliavo ir abejonė, įdarbinta kaip variklis: jeigu labai labai pasistengsite, tai gal abejonių ir neliks.
Projektas pabaigtas. Galima jį vadint apskaičiuota apgavyste, iš anksto susitarus grupėje. Arba – rinkimų rinkodara, kai parduoda auksinį, o gauni varinį. Kaip kam patogiau.
V. Blinkevičiūtė žadėjo ir dar kai ką. Asmeniškai pažadėjo, kad išaušus socialdemokratų erai bus girdimas kiekvienas žmogus. Sprendimų bus ieškoma kartu.
Tokios valdžios, kokia buvo, Lietuvos žmonėms tikrai nereikia, sakė ji. „Ir mes, socialdemokratai, tikrai, iš visos širdies pažadu, kad tarsimės, kalbėsimės, įsiklausysim ir tikrai išgirsim.“ Užburiantys, raminantys žodžiai.
O kaip bus dabar, kai pensininkų fėja pasitraukė į pensiją Briuselyje? Kas kalbėsis? Iš po sijono ištrauktas įpėdinis? Jis gi taip tvirtai nežadėjo.
Galima manyt – čia visai kitas reikalas. Nei sveikata, nei senatvė tam netrukdo. Jei apgavo vieną kartą, dar nereiškia, kad taip bus ir vėl. Gal. Pažiūrėkim konkrečiau.
Lietuvoje gyvena daugiau nei du milijonai pilnamečių. Ir kiekvienas iš jų dabar gali turėti lūkestį būti išgirstas ir išgelbėtas nuo problemų, bent vienos, kuri labiausiai ėda gyvenimą. Taip buvo pasakyta, iš visos širdies. Už tai buvo balsuota. Iš didelės vilties.
Kasdien reikėtų išklausyti bent po porą tūkstančių žmonių. Jeigu išdėstytume per kadenciją. Neatrodo realu, bet ką gali žinot. Pažadas gi iš visos širdies.
Yra toks dalykas kaip apklausos. Gal padėtų. Tik štai bėda – apklausia ne visus. Nuomonės pasiskirsto. Jeigu paisysi daugumos, kiti jausis neišgirsti.
Gal pavyktų sukurti virtualų puslapį, kur kiekvienas galėtų parašyt. Bet ką daryt su rašančiais tik ranka.
Lyg palengvindami užduotį, LRT žurnalistai paklausė žmonių, ko jie norėtų labiausiai.
Norėtų statyti mokyklas, ne kalėjimus. Kad pensiją pakeltų. Mažesnių kainų, didesnių algų. Kad autobusus atnaujintų. Medicinoj pertvarką daryti – kad nereiktų stovėti eilėse po 8 mėnesius.
Vieni nori reformų. Kiti nori, kad reformų nebūtų nė kvapo.
Nežinia, kaip čia geriau – dar kartą pameluot ar bandyt. Laikytis žodžio būtų gal net sunkiau, nei subalansuoti biudžetą. Arba skirti gynybai visus 5 procentus bendrojo vidaus produkto. Nepasiskolinsi.
Bet nebūkim pikti. Palinkėkim sėkmės. Pažadas gražus, idėja kilni. Svarbiausia – iš visos širdies. Kaip ir tas, būti premjere.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
