Sekmadienį į Seimo rinkimus atėjo kiek daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių žmonių. Balsavo 1 milijonas 200 tūkstančių. Beveik tiek pat nebalsavo. Milijonas žmonių pamojavo partijoms nuo sofos ar iš miško ir praleido galimybę rinktis. Įspūdingas skaičius trijų milijonų valstybėje. Snaudžianti galia. Jei pabustų, gerokai papurtytų politinį lauką, o gal ir dar daugiau.
52 procentai balsuojančių – mažai, jei lyginsime su prezidento rinkimais. Gerokai daugiau nei per rinkimus į Europos Parlamentą – tada balsavo vos 660 tūkstančių arba vienas už tris. Arti vidurkio kai lyginame su ankstesniais Seimo rinkimais, bet praleidžiame pirmuosius nuo nepriklausomybės atkūrimo, kurie buvo unikalūs dėl istorinių aplinkybių.
Turime svyruojantį, bet gana aiškiai apibrėžtą kiekį žmonių, kuriems rinkimai – ne įvykis. Arba ne toks, kad būtų verta pamiklinti kojas ir smegenis.
Dažnai sakoma, kad šie žmonės nepareiškė nuomonės. Bet atsukta nugara taip pat transliuoja žinią. Ji nėra vienalytė, galima išskirti įvairių jos atspalvių.
Pasyvumas gali reikšti manymą, kad reikalai nėra labai prasti – gyventi galima. Ar valdžioje bus vieni, ar kiti, niekas labai nepasikeis. Tai nėra ko ir vargintis.
Tačiau tai gali būti ir didelis “ne”, pasiųstas visai politinei bendruomenei. Už nesibaigiantį politinį spektaklį, kai reikia stiprių žiūronų įspėti, kur paslėptas tiesos grūdas, o kur – tik pataikūno ar gudručio kaukė. Už nesibaigiantį melą, žongliravimą skaičiais ir faktais. Už manymą, kad tie jurgiai vis tiek nieko nesupras ir patikės tuo, kuris saldesnis.
Balsavimas Lietuvoje nėra privalomas. Kiekvienas pats nusprendžia, kaip jam pasinaudoti šia teise. Aktyviai ar pasyviai. Jokios tragedijos tame nėra. Šių sprendimų visuma tiesiog apibūdina visuomenės brandos laipsnį.
Kartais gal geriau tinginys namie, nei tas pats tinginys prie balsavimo dėžės?
Kokios bebūtų abejingumo priežastys, jos yra menko pilietiškumo ženklas. Kritinio mąstymo stoka, tingėjimas galvoti, vertybinis dumblas, menkas valstybės organizavimo išmanymas – dažni jo palydovai.
Nepabandžius neįmanoma tiksliai pasakyti, kas būtų, jeigu vieną kartą visi jie imtų ir ateitų. Galima tik nujausti. Greičiausiai, ten, kur po šio sekmadienio balsavimo parašyti nuliai, atsirastų kitokie skaičiai. Seimas spalvintųsi ir ruda, ir raudona. Koaliciją braižančių socialdemokratų ir demokratų surinktas derlius nuskurstų, galvosūkis - su kuo būt valdžioje - virstų dar sunkesne lygtimi. Liberalų teliktų dvelksmas, konservatorių procentai išskystų.
Pasaulyje yra kelios dešimtys valstybių, kur galioja privalomas balsavimas per rinkimus, keletas jų – Europoje. Kai kurios svarsto, ar reikėtų. Šveicarijos kantonai jo atsisakė.
O Belgija, politinis Europos Sąjungos centras, kur numatytos baudos ir gan skaudžios sankcijos už praleistus rinkimus, nei vienų, nei kitų praktikoje netaiko.
Atrodo, kad liberalios demokratijos neskuba įteisinti privalomą balsavimą. Palieka ramybėje tuos, kam neįdomu, nesvarbu ar neaišku.
Kartais gal geriau tinginys namie, nei tas pats tinginys prie balsavimo dėžės?
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
