Kas šiais metais nieko negirdėjo apie narciziškumą, matyt, gyvena kitame pasaulyje. Ir socialiniuose tinkluose, ir vis dar realiame gyvenime vieni į kitus bado pirštais: „tas – narcizas“, „ta – narcizė“, „jie – narcizai“ ir „jos – narcizės“.
Belieka užbaigti – ir visi mes narcizai. (Tik ne aš). Aplink tik gėlės ir nuolat jas laistantis psichologinio kvaziišmanymo ir mitologinio neišmanymo vanduo.
Jeigu tokių badytojų pirštais paklaustum, kas tas narcizas, pagal kurio paveikslą plinta šitos apkalbos, dauguma nežinotų, ką atsakyti. O Narcizas yra graikų mitologijos herojus, nepaprastai gražus jaunuolis, buvęs abejingas visoms jį pamilusioms moterims, net ir Echo (Aidui), kuri iš meilės taip sunykusi, kad iš jos likęs tik balsas. Teisingumo deivė Nemezidė nubaudė Narcizą, padarydama taip, kad jis pabėgęs nuo savo nemylimos žmonijos, net nuo savo aido, pamatęs šaltinyje savo atvaizdą ir jį įsimylėjęs. Nepatirdamas jokio bendravimo su žmonėmis narcizas sunykęs ir miręs.
Virš liaudies mąstymo aukščiau nepakylantys psichologai porina, kad „vadinamieji narcizai dažną apžavi savo kerais, o vėliau ima išnaudoti tol, kol pasiekia savo tikslą“ (atsitiktinai išgūglinta citata iš LRT.lt, 2022 m. gruodžio 19 d. straipsnio). Arba: „[p]agrindinis jų bruožas – įsitikinimas, kad jie yra geresni ar labiau nusipelnę už kitus žmones.“ (LRT.lt, 2024 m. liepos 6 d.).
Tačiau iš tiesų šis psichologinis aprašymas mums atskleidžia labai socialaus žmogaus paveikslą, net jeigu tai manipuliatorius, trokštantis dėmesio žavėtojas ar neribotos savimeilės pamaiva. Tokiam „narcizui“ kiti žmonės dar ir kaip reikalingi. Kad jaustumeis labiau nusipelnęs už kitus, turi save su kitais nuolat lyginti. Tokie žmonės dažniau panašūs į Echo, nes iš jų gyvenimo nelikę nieko kito, tik aidas (reitingai).
Graikų mitas toli gražu nėra toks lėkštas, kaip šiuolaikinis psichologizavimas. Atkreipkime dėmesį, kad mitinis Narcizas bėga nuo žmonių, jo moteris žavintis grožis jam net nerūpi. Jam nerūpi net jo paties aidas (reitingai). Tai, kad jis įsimyli savo atvaizdą, nėra mūsų paprastai ir kasdieniškai suprantama savimeilė. Tai yra bausmė už tai, kad jis buvo abejingas kitiems žmonėms – neištikimas žmonių giminei.
Turime priimti faktą, kad dabartinė „elitinė“ visuomenė prastai gaudosi klasikinėje literatūroje, mituose ar religijoje, filosofijoje ar istorijoje.
Iš šio apmąstymo eina dvi išvados.
Pirma, socialiniai mokslai daro įtaką dabartiniam visuomenės elitui taip, kaip senųjų laikų visuomenės elitui įtaką darė humanitariniai mokslai. Turime priimti faktą, kad dabartinė „elitinė“ visuomenė prastai gaudosi klasikinėje literatūroje, mituose ar religijoje, filosofijoje ar istorijoje. Tačiau jos sąmonėje verda iš socialinių mokslų aplinkos sklindantis psichologinių ir sociologinių, politologinių ir edukologinių idėjų knibždėlynas.
Antra, tikrojo narcisizmo, graikų mito prasme, reikia ieškoti tarp paskendusiųjų socialiniuose tinkluose. „Instagram“ ar „Tik Tok“, o platesne prasme ekranas ir yra šiuolaikinis šaltinis, kuriame žmogus gali pamatyti savo atvaizdą ir taip jį pamilti, kad likęs pasaulis jam nieko nebereikš. Kaip sako mitas, iš tokio nunykusio žmogaus lieka tik gėlė – narcizas.
