Prezidento rinkimų metu pasigirdę siūlymai į šviesų rytojų keliauti prašant Ukrainą šiuo metu naikinančių Rusijos ir Baltarusijos taikos ir prekybos tęsiasi ir per Seimo rinkimus. Buvusių rinkimų fone už šių idėjų stovėjo tik konkrečios asmenybės, o dabar jas įkūnija už nugaros linksintys partijų politiniai sąrašai.
Šio komentaro pavadinimas nėra statistinis faktas. Tai tik ironiška nuoroda į kažkada egzistavusią Kauno pankroko grupę „33 procentai kiaulių pakeliui į Vatikaną“ ir metaforiškas bandymas apibrėžti politinį antivalstybinių siūlymų mastą.
Draugystės su Minsku, o sudarius paliaubas Ukrainoje – ir su Maskva, palaikymas yra gana ryškus, kad galėtume kalbėti apie tai, kaip apie pavojingą politinę tendenciją.
Šią savaitę vykusiuose Seimo rinkimų debatuose net šešių partijų atstovai išsakė pozicijas, kurios laipsniškai kinta nuo pasipiktinimo, kad buvo nutrauktas „Belaruskalij“ tranzitas per Lietuvą iki pasipiktinimo, kad ryškiausias XXI amžiaus masinis žudikas Vladimiras Putinas buvo pavadintas žmogėdra.
Lietuvos regionų partijos sąrašo lyderis Jonas Pinskus vardijo, kokius nuostolius Lietuva patyrė dėl nutrūkusio baltarusiško trąšų gabenimo per Klaipėdos uostą, o antisemitas Remigijus Žemaitaitis ir jo „Nemuno aušra“ piktinosi, kad Lietuva prarado gerą draugą Aliaksandro Lukašenkos asmenyje, „pastūmėdama jį link Rusijos“.
Nei vienas, nei kitas nepasivargino išplėsti kontekstą ir papasakoti, kodėl savo žmones žudančiam, opoziciją naikinančiam ir prieš Lietuvą civilių lėktuvų nutupdymo, trečiųjų šalių migrantų bangos, pasienio išpuolių ar šnipų atakų provokacijas rengiančiam Lukašenkos režimui buvo pritaikytos sankcijos. Nebuvo kalbama ir apie tai, kad Lukašenka niekada nebuvo nei Lietuvos draugas, nei atsiplėšęs nuo dar sovietinius laikus menančios Maskvos įtakos.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderis Waldemar Tomaszewski taip pat garsiai liūdėjo, kad jo atstovaujamam regionui užsivėrė keliai ne tik „lankyti kapines“, bet ir prekiauti ar draugauti su Baltarusija. Tas pats W. Tomaszewski tikino, kad „visi karai galiausiai baigiasi taika“, tad reikia paskubėti ir dabar pat siekti taikos.
Tokios pačios taikos abstrakčiomis sąlygomis reikalauja ir dar vienas senas geras politinis personažas Viktoras Uspaskich, vedantis politinį darinį, pavadintą „Taikos koalicija“. Nė viena iš šių politinių jėgų, praktiškai klaupdamasi ant kelių ir maldaudama taikos, neįvardija, kokiomis sąlygomis mes tos taikos turėtume siekti. Dar daugiau – nė viena iš šių politinių jėgų nedrįsta net pyptelėti apie Rusijos okupuotas Ukrainos teritorijas, apie Rusijos karinę grėsmę ar Putino režimo karo nusikaltimus.
„Draugauti, o ne kariauti“ karo režimo sąlygomis reiškia defetistinę ir net išdavikišką poziciją, kai reikalaujama nematyti, kad kitoje pusėje ne tik sklinda propagandiniai grasinimai, bet ir atliekami konkretūs veiksmai ir rengiami konkretūs planai, kad Lietuva būtų okupuota ir sunaikinta.
„Tautos ir teisingumo“ politinio darinio lyderis, piktojo veido juokdarys Artūras Orlauskas į klausimą, ar reikėtų atnaujinti diplomatinius santykius su autoritarinėmis Baltarusijos ir Rusijos valstybėmis, atsakė retoriniu pastebėjimu, kad „daug kas mano, jog Lietuvoje to autoritarizmo daug“.
Kitaip sakant, Lietuva mažai kuo skiriasi nuo Baltarusijos ir Rusijos su visais jų nusikaltimais ir žmogaus teisių pažeidimais. Kaip reikia nekęsti savo valstybės, kad dalyvaudamas laisvų demokratinių rinkimų laisvuose debatuose sulygintum ją su dviem nusikalstamais režimais, kasdien žudančiais savo ir svetimų valstybių žmones? Bet neapykanta lengvai užmerkia akis.
Ką jau kalbėti apie prezidento rinkimuose išgarsėjusį ir toliau savo vagą tęsiantį Eduardą Vaitkų. Lietuvos Liaudies partijos vardu pridengtą savo vardo sąrašą vedantis E. Vaitkus labiausiai išsprogino akis ir paaukštino balsą, kai premjerė Ingrida Šimonytė V. Putiną pavadino „žmogėdros“ epitetu. Ties šia vieta Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos taikos derybų Vilniuje reikalaujantis E. Vaitkus pritrūko net žodžių, girdėdamas, kaip jo gerbiamas masinis žudikas kaltinamas įžeidžiu ir galimus nuostabius dvišalius santykius griaunančiu tonu.
Kaip reikia nekęsti savo valstybės, kad dalyvaudamas laisvų demokratinių rinkimų laisvuose debatuose sulygintum ją su dviem nusikalstamais režimais, kasdien žudančiais savo ir svetimų valstybių žmones?
Štai toks Lietuvos politinio gyvenimo vaizdinys pasimatė per šią Seimo rinkimų kampaniją. Kol dalis partijų bando apsibrėžti realias politines problemas, kurios stiprintų Lietuvos valstybingumą ir atsparumą, trečdalis (o patyliukais gal ir daugiau) jų taikosi pažaisti avantiūrišką žaidimą su mūsų likimais.
Žodžio laisvė demokratinėje valstybėje kiekvienam individui suteikia galimybę išsakyti net ir keisčiausią poziciją ar savąją tikrovės interpretaciją. Bet kai prabylama konkrečių politinių struktūrų – partijų – vardu ir jų balsu platinamos valstybingumui grėsmingos idėjos, reikia suklusti gerokai atidžiau. Trečdalis kandidatų bando valstybę nusivesti į derybas, taikos sąlygų priėmimą ar atnaujintus prekybos sandorius su maniakų valdomais režimais. Nebūkime abejingi.
