Ar mes dar tikime, kad globalios organizacijos, skelbiančios politinių, teisinių, ekonominių susitarimų būtinybę, yra pajėgios užtikrinti šių susitarimų laikymąsi? O jei ne, tai kokia šių organizacijų ir susitarimų prasmė? Kokia ateitis tų, kurių likimas priklauso nuo gebėjimo užtikrinti susitarimo, o ne paprasčiausios galios naikinti ir žudyti vertę?
Karo Ukrainoje fone Lietuvoje, o ir kitose regiono valstybėse, atgimė susidomėjimas genialiu austrų rašytoju Stefanu Zweigu ir jo dieną prieš savižudybę leidėjui išsiųstais memuarais „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“.
Šios knygos sėkmės paslaptis – ne tik nuostabiai valdoma kalba, gilios ir jautrios vieną pasaulinį karą išgyvenusio ir antrojo įpusėjimą stebinčio intelektualo įžvalgos. S. Zweigas pabandė pasiųsti perspėjimą ateities kartoms, tiems europiečiams, kurie pabandys atkurti bendra civilizacine patirtimi, bendra pagarba teisei, filosofijai, menams grįstą tvarką.
„Vakarykštis pasaulis“ dažnai klaidingai perskaitomas kaip perspėjimas dėl bet kada prasidėti galinčio karo ar netikėtos lemties. Apokaliptiniais vaizdiniais slapčia besižavintis mūsų protas šiame liudijime akcentuoja pirmųjų karo akimirkų, pirmųjų dienų, savaičių aprašymus.
Bet tikrasis S. Zweigo tikslas buvo aprašyti ne karo sukeltą senojo imperinio pasaulio griūtį, o perspėti dėl to, kad šios griūties ženklai nepastebimai praslysta pro mūsų kasdienių darbų, veiklų, intrigų sekas.
Vienoje gražiausiai sudėliotų knygos dalių rašoma: „Mes nematėme ugninių ženklų ant sienos, mes taip, kaip kadaise karalius Belšacaras, nerūpestingai puotavome ir ragavome visų tų brangių meno patiekalų ir nesidairėme baimingai į ateitį. Ir tik kai po kelių dešimtmečių virš mūsų galvų įgriuvo stogas ir sienos, pamatėme, kad pamatai seniai paplauti, ir sulig naujuoju šimtmečiu prasidėjo individo laisvės saulėlydis Europoje. <...> Bet tas palaimingas ir patiklus tikėjimas protu – kad jis paskutinę akimirką užkirs kelią beprotybei – buvo vienintelė mūsų kaltė.“
Kalbėdami apie savuosius laikus ir jų tvarką dažnai apeliuojame į tai, kad tarptautinės organizacijos geba užtikrinti nuoseklų pasaulio vystymąsi, tam tikras bendras tvarkas, o sankcijos yra bausmė, kuri atbaido nuo bet kokių bandymų griauti šią sistemą.
Deja, karas Ukrainoje ir po jo ėję įvykiai demonstruoja, kad po Antrojo pasaulinio karo rūpestingai statyta ir vakarietišku diskursu paremta pasaulio tvarka patiria vis daugiau iššūkių. Kai kurie iš tų iššūkių tokie dideli, kad verčia suabejoti, ar susitarimai ir principai vis dar galioja, o gal tai tik mūsų iliuzinis noras, kad jie veiktų.
Bet panašu, kad antivakarietiškas sentimentas, mūsų pačių vidiniai susiskaldymai, politinės lyderystės stoka, nenoras griežtai ir agresyviai ginti savo principų, atveda prie gilesnės ir vis melancholiškesnės vakarykščio pasaulio nuojautos. Ir šis pasaulis nyksta be jokios aiškios rytojaus alternatyvos.
Ryškiausias šios globalios tvarkos neveiksnumo pavyzdys – Jungtinės Tautos (JT). O akivaizdžiausias tai patvirtinantis faktas – JT Saugumo Tarybos sudėtis. Šiame išskirtiniame klube, kuriame tariamasi dėl taikos pasaulyje palaikymo, iki šių dienų posėdžiauja Rusijos ir Kinijos atstovai.
Dar daugiau, agresorė Rusija pati inicijuoja svarstymus dėl užpultos Ukrainos veiksmų ir ragina pasmerkti ją bendrose rezoliucijose. Rusijos sąjungininkė Kinija blokuoja bet kokius bandymus sustabdyti ar bent jau realiai nubausti rusus už jų tyčiojimąsi iš elitinio JT formato.
Praėjusį pirmadienį Rusijos diktatorius ir tarptautinis nusikaltėlis Vladimiras Putinas lankėsi Tarptautinio Baudžiamojo Teismo narės Mongolijos teritorijoje ir susitiko su šios šalies lyderiais. Mongolija nesilaikė įsipareigojimų ir nesulaikė žiauriausio 21 a. diktatoriaus.
„Mongolija importuoja 95 proc. naftos produktų ir daugiau kaip 20 proc. elektros energijos iš artimiausių kaimyninių šalių, kurių tiekimas anksčiau buvo nutrūkęs dėl techninių priežasčių. Šis tiekimas yra labai svarbus mūsų ir mūsų žmonių egzistencijai užtikrinti. Mongolija visada laikėsi neutralumo politikos visuose savo diplomatiniuose santykiuose, tai rodo mūsų iki šiol padaryti pareiškimai“, – skelbiama oficialiame Mongolijos atsakyme Vakarų žiniasklaidos priemonėms.
Šią savaitę pranešta, kad Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF), vienos iš įtakingiausių globalių ekonominių organizacijų, valdybos nare tapo Ksenija Judajeva, buvusi Rusijos centrinio banko valdytojo pirmoji pavaduotoja, o šiuo metu – šio banko valdytojos Elviros Nabiulinos patarėja.
Taip pat šią savaitę patvirtinta, kad TVF siųs pirmąją savo misiją į Rusiją nuo karo Ukrainoje pradžios. Vakarų spaudimas pašalinti rusus iš šios organizacijos atsimušė į Kinijos ir Indijos narių balsų skaičių.
Bet karas Ukrainoje yra puiki proga išbandyti, ar patys vakariečiai yra pasirengę ginti savo sukurtą tvarką.
Ir tai tik keli pavyzdžiai, demonstruojantys, kad Vakarų valstybių kurtos, plėtotos ir puoselėtos organizacijos pamažu virto sėkminga platforma įgelti patiems vakariečiams. Pademonstruoti, kad jų galia įvairiuose sprendimuose vis mažesnė.
Šie procesai nebūtinai reiškia trečiųjų šalių palaikymo Rusijai. Bet karas Ukrainoje yra puiki proga išbandyti, ar patys vakariečiai yra pasirengę ginti savo sukurtą tvarką. Ar jie mato, kad virš jų galvų, kalbant S. Zweigo metaforomis, pamažu eižėja stogas, trupa sienos, o pamatai vis smarkiau paplaunami, nesilaikant ir neginant esminių principų.
Kol kas mes vis dar palaimingai tikime protu ir tuo, kad teoriškai visiems naudingi susitarimai atves prie racionaliausių sprendimų ir padės atkurti tokią tvarką, kokią turėjome iki šiol. Bet panašu, kad antivakarietiškas sentimentas, mūsų pačių vidiniai susiskaldymai, politinės lyderystės stoka, nenoras griežtai ir agresyviai ginti savo principų, atveda prie gilesnės ir vis melancholiškesnės vakarykščio pasaulio nuojautos. Ir šis pasaulis nyksta be jokios aiškios rytojaus alternatyvos.
